Manilos manifestas

Manilla

Manilos manifestas – tai po penkiolikos metų papildyta Lozanos sandora. Lozanos II, 1989 metų liepą vykusio II tarptautinio pasaulinės evangelizacijos kongreso Maniloje, Filipinuose, dalyviai apsvarstė didžiojo mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pavedimo vykdymo perspektyvas. Klausimas buvo išgvildentas visais įmanomais požiūriais, stengiantis analizuojant neiškreipti Šventojo Rašto. Rezultatai buvo apibendrinti Manilos manifeste. Jo antrasis juodraštis buvo išdalytas visiems dalyviams. Jie pateikė daug komentarų bei pasiūlymų, į kuriuos buvo kruopščiai atsižvelgta rengiant paskutinį dokumentą. Plenarinėje viso Kongreso sesijoje buvo pasiūlyta: „Mes priimame Manilos manifestą kaip bendrą mūsų rūpesčio ir įsipareigojimo išraišką ir patikime jį bažnyčioms bei krikščioniškoms organizacijoms tolimesniam studijavimui bei atsakui”. Balsuojant didžioji dauguma šį pasiūlymą priėmė.

DVIDEŠIMT VIENAS
Manilos manifesto teiginys
1. Patvirtiname savo nuolatinį įsipareigojimą Lozanos sandorai kaip mūsų bendradarbiavimo Lozanos judėjime pagrindą.

2. Patvirtiname, kad Senajame ir Naujajame Testamentuose Dievas autoritetingai apreiškė mums Savo charakterį ir valią, Savo atperkamuosius veiksmus ir jų prasmę bei Savo įgaliojimą šiai misijai.

3. Patvirtiname, kad biblinė Evangelija yra amžina Dievo žinia mūsų pasauliui, ir esame pasirengę ją ginti, skelbti ir įkūnyti.

4. Patvirtiname, kad žmonės, nors sukurti pagal Dievo atvaizdą, yra nusidėję ir kalti, taigi be Kristaus pražuvę, ir kad ši tiesa yra būtina sąlyga Evangelijai.

5. Patvirtiname, kad istorinis Jėzus ir pašlovintas Kristus yra tas pats Asmuo ir kad šis Jėzus Kristus yra absoliučiai unikalus, nes tik Jis yra Dievo įsikūnijimas, mūsų nuodėmių Nešėjas, mirties Nugalėtojas bei būsimasis Teisėjas.

6. Patvirtiname, kad Jėzus Kristus vietoj mūsų buvo prikaltas prie kryžiaus, kur užnešė mūsų nuodėmes ir mirė mūsų mirtimi; ir kad vien dėl šios priežasties Dievas atleidžia tiems, kurie atgailauja ir įtiki.

7. Patvirtiname, kad kitos religijos ir ideologijos nėra alternatyvūs keliai pas Dievą ir kad žmogaus dvasingumas, jeigu jis nėra atpirktas Kristaus, veda ne pas Dievą, o į teismą, nes Kristus yra vienintelis kelias.

8. Patvirtiname, kad turime regimai pademonstruoti Dievo meilę rūpindamiesi tais, iš kurių atimtas teisingumas, orumas, maistas ir pastogė.

9. Patvirtiname, kad Dievo teisingumo ir taikos karalystės skelbimas reikalauja pasmerkti visokeriopą neteisybę ir priespaudą – asmeninę ir struktūrinę; mes nevengsime šio pranašiško liudijimo.

10. Patvirtiname, kad Šventosios Dvasios liudijimas Kristui evangelizacijoje yra būtinas ir kad be šio antgamtinio darbo neįmanomas nei naujas gimimas, nei nauja gyvybė.

11. Patvirtiname, kad dvasinis karas reikalauja dvasinių ginklų ir kad mes turime skelbti Žodį Dvasios jėga bei nuolatos melstis, kad pasiektume Kristaus pergalę prieš blogio kunigaikštystes ir jėgas.

12. Patvirtiname, kad Dievas pavedė visai Bažnyčiai ir kiekvienam jos nariui užduotį – skelbti Kristų visam pasauliui; mes trokštame matyti, kaip šiai užduočiai įvykdyti telkiami ir mokomi visi pasauliečiai bei įšventintieji.

13. Patvirtiname, kad mes, laikantys save Kristaus Kūno nariais, bendradarbiaudami turime peržengti rasės, lyties ir klasinius barjerus.

14. Patvirtiname, kad Dvasios dovanos skiriamos visiems Dievo žmonėms ir kad evangelizacijoje bendram labui turi būti skatinama jų partnerystė.

15. Patvirtiname, kad mes, kurie skelbiame Evangeliją, turime rodyti jos pavyzdį savo šventu gyvenimu bei meile; priešingu atveju mūsų liudijimas praranda patikimumą.

16. Patvirtiname, kad kiekviena krikščioniška kongregacija turi atsigręžti į savo vietinę bendruomenę Evangelijos liudijimu bei užuojautos tarnyste.

17. Patvirtiname, kad bažnyčios, misijos ir kitos krikščioniškos organizacijos turi bendradarbiauti evangelizacijoje ir socialinėje veikloje, bet vengti varžybų bei dubliavimo.

18. Patvirtiname, kad mūsų pareiga yra tyrinėti visuomenę, kurioje gyvename, kad suprastume jos struktūrą, vertybes bei poreikius ir sukurtume atitinkamą misijos strategiją.

19. Patvirtiname, kad pasaulio evangelizacija yra neatidėliotina ir pasiekti dar nepasiektus žmones yra įmanoma. Taigi mes pasirengę paskutinįjį dvidešimtojo amžiaus dešimtmetį su nauju ryžtu atsiduoti šiems tikslams.

20. Mes patvirtiname savo solidarumą su tais, kurie kenčia dėl Evangelijos, ir siekiame pasirengti tokiai pat galimybei. Be to, sieksime, kad visur būtų religinė ir politinė laisvė.

21. Patvirtiname, kad Dievas kviečia visą Bažnyčią nešti visą Evangeliją visam pasauliui. Taigi mes pasiryžę skelbti ją ištikimai, neatidėliodami ir aukodamiesi, kol Jis grįš.

A. VISA EVANGELIJA
Evangelija yra Geroji Naujiena apie tai, kad Dievas mus išgelbėjo iš blogio galių, įtvirtino Savo amžinąją karalystę ir pasiekė galutinę pergalę prieš viską, kas meta iššūkį Jo tikslui. Iš meilės Dievas suplanavo atlikti tai dar prieš pasaulio sukūrimą bei įgyvendino Savo planą išvaduoti iš nuodėmės, mirties ir teismo per mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus mirtį. Būtent Kristus mus išlaisvina bei sujungia šventos bičiulystės saitais. (Kol 2,15; 1 Kor 15,24-28; Ef 1,4; Kol 1,19; Tit 2,14) 

1. KEBLI MŪSŲ PADĖTIS
Mes esame įpareigoti skelbti visą Evangeliją, tai yra visą biblinę Evangeliją. Kad tai atliktume, turime suprasti, kodėl žmonėms to reikia.

Žmogus savaime yra didingas ir vertingas, nes buvo sukurtas pagal Dievo atvaizdą, kad Jį pažintų, mylėtų ir Jam tarnautų. Tačiau dabar dėl nuodėmės jo žmogiškumas iškraipytas. Žmonės tapo egocentriški, tik sau tarnaujantys maištautojai, nemylintys nei Dievo, nei savo artimo taip, kaip turėtų. Dėl šios priežasties jie tapo svetimi savo Kūrėjui ir visai likusiai Jo kūrinijai. Tai pagrindinė daugelį šiandieninių žmonių kankinančio skausmo, paklydimų ir vienatvės priežastis. Be to, nuodėmė dažnai paskatina asocialų elgesį, nuožmų kitų išnaudojimą bei eikvojimą žemės išteklių, kuriuos pagal Dievo valią turėtume saugoti. Žmonija yra nepateisinamai kalta ir žengia plačiu keliu į pražūtį.

Nors Dievo atvaizdas žmonėse iškreiptas, jie vis dar geba mylėti, daryti kilnius darbus bei kurti gražius meno kūrinius. Tačiau net didžiausi žmonių laimėjimai yra fatališkai ydingi ir netinkami pasirodyti su jais Dievo akivaizdoje.

Žmonės taip pat yra dvasinės būtybės, tačiau dvasinė praktika ir pagalbos sau metodai nepasiekia esminių dalykų – nuodėmės, kaltės ir teismo. Žmonių negali išgelbėti nei žmogiška religija, nei žmogiškas teisumas ar sociopolitinės programos. Bet koks savęs gelbėjimas neįmanomas. Palikti vieni žmonės yra prarasti amžiams.

Todėl mes atmetame neteisingas evangelijas, kurios neigia žmogaus nuodėmę, dieviškąjį teismą, dievybę ir Jėzaus Kristaus įsikūnijimą bei kryžiaus ir prisikėlimo būtinybę. Mes atmetame ir pusiau evangelijas, kurios neigia nuodėmės reikšmingumą ir painioja Dievo malonę su paties žmogaus pastangomis. Pripažįstame, kad kartais patys sumenkindavome Evangeliją. Tačiau skelbdami Evangeliją esame pasiryžę atminti radikalią Dievo diagnozę ir ne mažiau radikalų Jo vaistą. (Apd 2,27; Pr 1,26.27; Rom 3,9–18; 2 Tim 3,2–4; Pr 3,17–24; Rom 1,29–31; Pr 1,26.28; 2,15; Rom 1,20; 2,1; 3,19; Mt 7,13; Mt 5,46; 7,11; 1 Tim 6,16; Apd 17,22–31; Rom 3,20; Ef 2,1–3; Gal 1,6–9; 2 Kor 11,2–4; 1 Jn 2,22. 23; 4,1–3; 1 Kor 15,3.4; Jer 6,14; 8,11)

2. GEROJI NAUJIENA ŠIANDIENAI
Džiaugiamės, kad gyvasis Dievas nepaliko mūsų vienatvei ir nevilčiai. Iš Savo meilės Jis atėjo pas mus Jėzuje Kristuje, kad mus išgelbėtų ir sukurtų iš naujo. Taigi Geroji Naujiena sutelkia dėmesį į istorinį Jėzų, kuris atėjo, skelbdamas Dievo karalystę, gyveno nuolankų tarno gyvenimą, numirė už mus, tapdamas vietoje mūsų nuodėme bei prakeikimu. Dievas Jį išteisino prikeldamas iš numirusių. Tiems, kurie atgailauja ir tiki Kristumi, Dievas laiduoja dalį naujojoje kūrinijoje. Jis dovanoja mums naują gyvenimą, apimantį mūsų nuodėmių atleidimą bei mumyse gyvenančią ir keičiančią Jo Dvasios jėgą. Jis kviečia mus į Savo naująją bendruomenę, kurią sudaro visų rasių, tautų ir kultūrų žmonės. Ir Jis žada, kad vieną dieną mes įžengsime į Jo naująjį pasaulį, kuriame nebebus blogio, bus atpirkta gamta ir Dievas viešpataus amžinai.

Ši Geroji Naujiena turi būti drąsiai skelbiama visur, kur įmanoma – bažnyčioje ir viešose vietose, per radiją ir televiziją, tiesiog lauke, nes tai Dievo gelbstinti jėga ir mes esame įpareigoti padaryti ją žinomą. Mes turime ištikimai skelbti tiesą, kurią Dievas apreiškė Biblijoje, ir stengtis ją susieti su mūsų kontekstu.

Be to, mes teigiame, kad apologetika, būtent „Evangelijos gynimas ir teigimas” yra sudėtinė biblinio misijos supratimo dalis ir būtina efektyviam liudijimui šiuolaikiniame pasaulyje. Paulius diskutavo su Šventojo Rašto nepažįstančiais žmonėmis, norėdamas juos įtikinti Evangelijos tiesa. Taip turime elgtis ir mes. Iš tiesų visi krikščionys turi būti pasirengę paaiškinti savo viltį.

Taip pat mes turime nuolat prisiminti Luko žodžius, kad Evangelija yra Geroji Naujiena vargšams. Tad turime paklausti savęs, ką tai reiškia didžiajai pasaulio gyventojų daliai, kuri kenčia, skursta ir yra prislėgta? Mums primenama, kad Įstatymas, Pranašai ir visos Išminties knygos, visas Jėzaus mokymas ir tarnavimas – visa tai akcentuoja Dievo rūpinimąsi materialiai skurstančiais, taigi ir mūsų pareiga yra juos ginti bei jais rūpintis. Be to, Šventasis Raštas kalba apie dvasios vargšus, kurie žvelgia į Dievą, tikėdamiesi vien gailestingumo. Evangelija yra Geroji Naujiena ir vieniems, ir kitiems. Dvasios vargšai, kad ir kokia būtų jų ekonominė situacija, nusižemina prieš Dievą ir tikėjimu priima išgelbėjimo dovaną. Kito kelio į Dievo karalystę nėra. Neturtėliai ir bejėgiai gauna naują Dievo vaikų orumą bei meilę brolių ir seserų, kartu su jais kovojančių dėl jų išlaisvinimo iš visko, kas juos žemina bei slegia.

Mes atgailaujame dėl kiekvieno Šventajame Rašte apreikštos Dievo tiesos ignoravimo ir esame pasiryžę ją skelbti bei ginti. Atgailaujame ir dėl tų atvejų, kai buvome abejingi vargšų maldavimams bei parodėme savo palankumą turtingiesiems, ir esame pasiryžę sekti paskui Jėzų, žodžiais ir darbais skelbdami Gerąją Naujieną visiems žmonėms. (Ef 22,4, Lk 15; 19,10; Apd 8,35; Mk 1,14, 15; 2 Kor 5,21; Gal 3.13; Apd 2,23–24; 2 Kor 5,17; Apd 2,38–39; Ef 2,11–19; Apr 21,1–5; 22,1–5; Ef 6,19.20; 2 Tim 4,2; Rom 1,14–16; Jer 23,28; Fil 1,7; Apd 18,4; 19,8–9; 2 Kor 5,11; 1 Pt 3,15; Lk 4,18; 6,20; 7,22; Įst 15,7–11; Am 2,6.7; Zch 7,8–10; Pat 21,13; Sof 3,12; Mt 5,3; Mk 10,15; 1 Jn 3,1; Apd 2,44.45; 4,32–35)

3. JĖZAUS KRISTAUS UNIKALUMAS
Esame pašaukti skelbti Kristų pasauliui, kuris darosi vis labiau pliuralistinis. Atgyja seni tikėjimai, atsiranda naujų. I a. taip pat buvo „daug dievų ir daug viešpačių”. Tačiau apaštalai drąsiai skelbė Kristaus unikalumą, nepakeičiamumą ir būtinumą. Mes turime elgtis taip pat.

Kadangi žmogus yra sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir įžvelgia kūrinijoje savo Kūrėjo pėdsakus, atsiradusiose religijose kartais būna tiesos ir grožio elementų. Tačiau tai nėra alternatyvios evangelijos. Kadangi žmonės yra nuodėmingi, o „visas pasaulis piktojo pavergtas”, net religingiems žmonėms reikia Kristaus atpirkimo.Taigi mes neturime teisės sakyti, kad išgelbėjimas įmanomas be Kristaus, be Jo Aukos priėmimo per tikėjimą.

Kartais tvirtinama, kad dėl Dievo sandoros su Abraomu žydams nereikia priimti Jėzaus kaip savo Mesijo. O mes teigiame, kad jiems reikia Kristaus lygiai taip pat kaip bet kuriam kitam žmogui. Jeigu mes nutoltume nuo Naujojo Testamento, mokančio, kad Evangelija turi pasiekti „pirmiau žydų…”, tai būtų tam tikra antisemitizmo forma ir nepaklusnumas Kristui. Todėl mes atmetame tvirtinimus, kad žydai turi savo sandorą ir dėl to tikėjimas Jėzumi nereikalingas.

Kas mus vienija mūsų bendrame tikėjime Jėzumi Kristumi? Mes išpažįstame Jį kaip amžinąjį Dievo Sūnų, kuris tapo tikru žmogumi, kartu likdamas tikru Dievu; kuris už mus kentėjo ant kryžiaus, užnešė mūsų nuodėmes ir mirė mūsų mirtimi, pakeitė mūsų neteisumą Savo teisumu; kuris pergalingai prisikėlė pakeistu kūnu ir kuris šlovingai grįš teisti pasaulio. Jis vienintelis yra įsikūnijęs Sūnus, Gelbėtojas, Viešpats ir Teisėjas ir Jis vienintelis su Tėvu bei Dvasia yra vertas visų žmonių garbinimo, tikėjimo ir paklusnumo. Yra tik viena Evangelija, nes yra tik vienas Kristus, kuris dėl Savo mirties ir prisikėlimo yra vienintelis kelias į išgelbėjimą. Todėl mes atmetame ir reliatyvizmą, pagal kurį visos religijos ir dvasinės praktikos yra vienodai galimi priėjimai prie Dievo, ir sinkretizmą, kuris tikėjimą Kristumi mėgina sumaišyti su kitais tikėjimais.

Be to, kadangi Dievas išaukštino Jėzų, kad kiekvienas Jį išpažintų, to trokštame ir mes. Įpareigoti Kristaus meilės, mes turime paklusti didžiajam Kristaus pavedimui ir mylėti Jo paklydusias avis. Mus ypač įkvepia Jo šventojo vardo garbingumas, ir mes trokštame matyti, kaip Jis gauna Jam priklausančią garbę bei šlovę.

Praeityje mes kartais nusidėdavome, ignoruodami, didžiuodamiesi, negerbdami ar net rodydami priešiškumą kitus tikėjimus išpažįstančių žmonių atžvilgiu. Mes atgailaujame dėl to. Vis dėlto esame pasiryžę teigiamai ir be kompromisų, visais mūsų evangelistinio darbo aspektais, įskaitant dialogą tarp religijų, liudyti apie mūsų Viešpaties unikalumą, Jo gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą. (1 Kor 8,5; 1 Jn 5,19; Ps 19,1–6; Rom 1,19.20; Apd 17,28; 1 Jn 5,19; Apd 10,1.2; 11,14.18; 15,8–9; Jn 14,6; Pr 12,1–3; 17,1.2; Rom 3,9; 10,12; Apd 13,46; Rom 1,16; 2,9.10; Apd 13,38.39; Jn 1,1.14.18; Rom 1,3.4; 1 Pt 2,24; 1 Kor 15,3; 2 Kor 5,21; 1 Kor 15,1–11; Mt 25,31.32; Apd 17,3.31; Apr 5,11–14; Apd 4,12; Fil 2,9–11; 2 Kor 5,14; Mt 28,19.20; Jn 10,11.16; 2 Kor 11,2.3; 1 Tim 2,5–7)

4. EVANGELIJA IR SOCIALINĖ ATSAKOMYBĖ
Pakeistuose žmonių gyvenimuose turi būti regima autentiška Evangelija. Skelbdami Dievo meilę, mes turime dalyvauti meilės tarnystėje, mokydami apie Dievo karalystę, turime vykdyti jos teisingumo bei taikos reikalavimus.

Evangelizacijai reikia teikti pirmenybę, kadangi mums pirmiausia rūpi, kad visi žmonės galėtų priimti Jėzų Kristų kaip Viešpatį ir Gelbėtoją. Tačiau Jėzus ne tik skelbė Dievo karalystę, bet jos atėjimą demonstravo gailestingumo ir galios darbais. Šiandien mes esame pašaukti į panašią žodžių bei darbų integraciją. Turime nuolankiai skelbti ir mokyti,patarnauti ligoniams, pamaitinti alkanus, pasirūpinti belaisviais, padėti beturčiams ir neįgaliems bei išlaisvinti prislėgtuosius. Nors pripažįstame, kad esama skirtingų dvasinių dovanų, pašaukimų ir kontekstų, mes laikomės pozicijos, kad Geroji Naujiena ir geri darbai neatskiriami.

Dievo karalystės skelbimas būtinai reikalauja pranašiškai išsižadėti visko, kas su tuo nesuderinama. Tarp mūsų smerkiamų blogybių yra destruktyvus smurtas, įskaitant institucinį smurtą, politinė korupcija, visos žmonių išnaudojimo šioje žemėje formos, šeimos griovimas, abortai, narkotikų verslas, žmogaus teisių pažeidimai. Rūpinantis vargšais, mus sukrečia skolos našta vargingose Pietų valstybėse. Mums kelia pasipiktinimą nežmoniškos sąlygos, kuriomis gyvena milijonai sukurtųjų pagal Dievo atvaizdą.

Mūsų nuolatinis pasiryžimas darbuotis socialinėje srityje nėra Dievo karalystės painiojimas su sukrikščioninta visuomene. Tai veikiau pripažinimas, kad biblinė Evangelija neišvengiamai daro poveikį visuomenei. Tikra misija visada įsikūnija. Ji turi nuolankiai įeiti į kitų žmonių pasaulį, susitapatinti su jų socialine tikrove, liūdesiu ir kančia, teisingumo siekiais bei kova prieš priespaudos jėgas. Be asmeninės aukos to padaryti neįmanoma.

Mes atgailaujame, kad mūsų siekių ir vizijos siaurumas dažnai trukdė skelbti Jėzaus Kristaus viešpatystę visame gyvenime – asmeniniame ir viešajame, vietiniame ir pasauliniame. Mes esame pasiryžę paklusti Jo įsakymui „pirmiausia ieškoti Dievo karalystės ir Jo teisumo”. (1 Tes 1,6–10; 1 Jn 3,17; Rom 14,17; Rom 10,14; Mt 12,28; 1 Jn 3,18; Mt 25,34–46; Apd 6,1–4; Rom 12,4–8; Mt 5,16; Jer 22,1–5; 11–17; 23,5–6; Am 1,1–2,8; Iz 59; Kun 25; Job 24,1–12; Ef 2,8–10; Jok 5,1–6; Jn 17,18; 20.21; Fil 2,5–8; Apd 10,36; Mt 6,33)

B. VISA BAŽNYČIA
Visa Bažnyčia turi skelbti visą Evangeliją. Visi Dievo žmonės yra pašaukti dalyvauti evangelizacijoje. Tačiau be Šventosios Dvasios visos jų pastangos būtų bevaisės.

5. DIEVAS – EVANGELISTAS
Šventasis Raštas skelbia, kad pagrindinis evangelistas yra pats Dievas. Mat Dievo Dvasia yra tiesos, meilės, šventumo ir galios Dvasia, ir be Jos evangelizacija neįmanoma. Būtent Ji patepa Evangelijos skelbėją, patvirtina Žodį, parengia klausytoją, apkaltina nusidėjėlį, apšviečia akluosius, atgaivina mirusius, įgalina mus atgailauti ir įtikėti, sujungia mus Kristaus Kūne, laiduoja mums, kad esame Dievo vaikai, ugdo mumyse Kristaus charakterį bei veda į Jo tarnystę, siunčia mus kaip Kristaus liudytojus. Visame šiame darbe pagrindinis Šventosios Dvasios uždavinys yra pašlovinti Jėzų Kristų, parodant Jį mums ir formuojant Jį mumyse.

Visa evangelizacija implikuoja dvasinį karą su blogio kunigaikštystėmis ir valdžiomis. Jame galimi tik dvasiniai ginklai, ypač Žodis ir Dvasia su malda. Todėl mes kviečiame visus krikščionis uoliai melstis ir už Bažnyčios atsinaujinimą, ir už pasaulio evangelizaciją.

Kiekvienas tikras atsivertimas – tai susidūrimas su jėga, kuri pademonstruoja aukščiausią Jėzaus Kristaus valdžią. Nėra didesnio stebuklo, kaip tikinčiojo išlaisvinimas iš šėtono vergijos ir nuodėmės, baimės ir beprasmybės, tamsos ir mirties.

Nors Jėzaus stebuklai buvo ypatingi Jo mesijinės veiklos ženklai, liudijantys apie būsimąją Jo tobulą karalystę, kurioje visa gamta bus pavaldi Jam, šiandien mes neturime teisės apriboti gyvojo Kūrėjo galios. Mes atmetame skepticizmą, kuris neigia stebuklus, spėliones, kurios jų reikalauja; drovumą, kuris gūžiasi prieš Dvasios pilnatvę, polinkį triumfuoti, taip pat atmetimą silpnumo, kuriame pasireiškia Kristaus galia.

Mes atgailaujame dėl pernelyg didelio pasitikėjimo savimi ir pastangų arba skelbti Evangeliją savo jėgomis, arba primetinėti savo valią Šventajai Dvasiai. Esame pasiryžę ateity „neliūdinti” ir „negesinti” Dvasios, o skleisti Gerąją Naujieną „su jėga, vadovaujami Šventosios Dvasios ir tvirtai tikėdami”. (2 Kor 5,20; Jn 15,26.27; Lk 4,18; 1 Kor 2,4; Jn 16,8–11; 1 Kor 12,3; Ef 2,5; 1 Kor 12.13; Rom 8,16; Gal 5,22.23; Apd 1,8; Jn 16,14; Gal 4,19; Ef 6,10–12; 2 Kor 10,3–5; Ef 6,17; Ef 6,18–20; 2 Tes 3,1; Apd 26,17.18; 1 Tes 1,9–10; Kol 1,13.14; Jn 2,11; 20,30.31; Jn 11,25; 1 Kor 15,20–28; Jer 32,17; 2 Tim 1,7; 2 Kor 12,9.10; Jer 17,5; Ef 4,30; 1 Tes 5,19; 1 Tes 1,5)

6. ŽMOGAUS LIUDIJIMAS
Dievas evangelistas suteikia Savo žmonėms privilegiją būti Jo bendradarbiais. Mat nors mes negalime liudyti be Jo, paprastai Jis pasirenka liudyti per mus. Jis tik kai kuriuos pašaukia būti evangelistais, misionieriais ar pastoriais, tačiau liudytojais kviečia būti visą Bažnyčią ir kiekvieną jos narį.

Privilegijuota pastorių, kunigų bei mokytojų užduotis yra vesti Dievo žmones į brandą bei parengti juos tarnavimui. Pastoriai turi ne monopolizuoti tarnavimus, o veikiau dauginti juos, skatindami kitus panaudoti savo dovanas ir mokyti. Tai, kad dvasininkai valdė pasauliečius, buvo didžiulė blogybė Bažnyčios istorijoje. Dėl jos ir pasauliečiai, ir dvasininkai neteko jiems Dievo skirtųjų vaidmenų, dvasininkija degradavo, Bažnyčia nusilpo ir negalėjo skelbti Evangelijos. Be to, tai iš esmės prieštarauja Biblijai. Todėl mes, šimtmečiais kalbėję apie „visų tikinčiųjų kunigystę”, dabar reikalaujame, kad tarnautų visi tikintieji.

Dėkingai pripažįstame, kad vaikai ir jaunuoliai praturtina bažnyčios šlovinimo tarnavimą ir toli siekia savo entuziazmu bei tikėjimu. Mes turime rengti juos tapti mokiniais ir evangelistais, kad jie laimėtų Kristui savąją kartą.

Dievas sukūrė vyrą ir moterį kaip lygiateisius Jo atvaizdo nešėjus, vienodai priima juos Kristuje ir išliejo Savosios Dvasios ant kiekvieno kūno – sūnų ir dukterų. Kadangi Šventoji Dvasia dalija dovanas tiek vyrams, tiek moterims, ir vieni, ir kiti turi turėti galimybę jas panaudoti. Mes džiaugiamės jų išskirtiniais laimėjimais misijų istorijoje ir esame įsitikinę, kad Dievas į panašų darbą šaukia moteris ir šiandien. Nors mes ne visiškai sutariame, kokią formą turėtų įgauti jų lyderystė, tačiau sutinkame dėl partnerystės pasaulinėje evangelizacijoje, kuria Dievo valia turėtų džiaugtis ir vyrai, ir moterys. Taigi atitinkamai mokomos turi būti abi lytys.

Pasauliečiai, vyrai ir moterys, gali liudyti ne tik vietinėse bažnyčiose (žr. 8 skyrių), bet ir savo draugams, namuose bei darbe. Liudyti yra pašaukti net benamiai ir bedarbiai.

Pirmiausia mes turime paliudyti tiems, kurie jau yra mūsų draugai, giminės, kaimynai ir kolegos. Turi vykti ir namų evangelizacijos – ir tarp susituokusių, ir tarp viengungių. Krikščioniški namai turi ne tik atitikti Dievo nustatytus santuokos, sekso ir šeimos standartus bei teikti meilę ir ramybę žmonėms, kurie yra sužeisti; tokiuose namuose jaukiai turi jaustis net kaimynai, kurie nelanko bažnyčios, ir net tada, kai kalbama apie Evangeliją.

Kita pasauliečių liudijimo vieta yra darbovietė, nes būtent čia krikščionys praleidžia pusę savo gyvenimo ir darbas yra dieviškas pašaukimas. Krikščionys gali liudyti Kristų žodžiais, nuosekliu uolumu, sąžiningumu bei rūpestingumu, kova už teisingumą darbovietėje ir ypač savo kasdieninio Dievo šlovei atliekamo darbo kokybe, kurią mato kiti.

Atgailaujame dėl to, kad neskatinome tarnauti pasauliečių, ypač moterų ir jaunuolių. Esame pasiryžę ateity kviesti visus Kristaus sekėjus užimti savo kaip liudytojų teisėtą ir natūralią vietą. Tikroji Evangelija plaukia iš Kristaus meile perpildytos širdies. Todėl evangelizuoti gali visi Jo žmonės be išimties. (2 Kor 6,1; Apd 8,26–39; 14,27; Ef 4,11; Apd 13,1–3; Apd 1,8; 8,1,4; Kol 1,28; Ef 4,11.12; Mt 28,19; 2 Tim 2,2; 1 Tes 5,12–15; 1 Kor 12,4–7; Ef 4,7; Mt 21,15.16; 1 Tim 4,12; Pr 1,26.27; Gal 3,28; Apd 2, 17–18; 1 Pt 4,10; Rom 16,1–6,12; Fil 4,2.3; Mk 5, 18–20; Lk 5,27–32; Apd 28,30.31; Apd 10,24.33; 18,7. 8; 24–26; 1 Kor 7,17–24; Tit 2,9.10; Kol 4,1; Kol 3,17.23.24; Apd 4,20)

7. LIUDIJIMO NUOSEKLUMAS
Niekas aiškiau neatskleidžia Evangelijos kaip pakeistas gyvenimas, ir niekas neužtraukia jai tokios negarbės, kai mūsų asmeninis gyvenimas prieštarauja Evangelijai. Mūsų elgesys turi būti vertas Kristaus Evangelijos, puošti ją, mūsų šventas gyvenimas turi atskleisti jos grožį. Mat mus stebintis pasaulis teisėtai ieško įrodymų, kurie pagrįstų mūsų pretenzijas būti Kristaus mokiniais. Ir mūsų dorumas bei sąžiningumas yra tvirtas įrodymas.

Skelbdami žinią, jog Kristus mirė, kad atvestų mus pas Dievą, mes kreipiamės į dvasiškai ištroškusius žmones, tačiau jie nepatikės mumis, jei nepateiksime įrodymų, kad patys pažįstame gyvenimą su Dievu, arba jeigu mūsų viešas garbinimas nebus pakankamai tikroviškas.

Mūsų mokymas, kad Kristus sutaiko susvetimėjusius žmones, atrodo tikėtinas tik tuo atveju, jeigu mes patys mylime ir atleidžiame vieni kitiems, nuolankiai tarnaujame kitiems ir, peržengdami savo bendruomenės ribas, su pasiaukojimu ir užuojauta padedame stokojantiems.

Kitiems metamas iššūkis išsižadėti savęs, imti savo kryžių ir sekti paskui Kristų gali būti suprantamas tik tada, jeigu mes patys esame akivaizdžiai mirę savo ambicijoms, nesąžiningumui bei godumui ir gyvename paprastumo, pasitenkinimo bei kilnumo kupiną gyvenimą.

Mes smerkiame krikščionių nenuoseklumą, kurį pastebime jų asmeniniame gyvenime bei bažnyčiose: materialinės naudos vaikymąsi, profesinį išdidumą ir konkurenciją, lenktyniavimą krikščioniškame tarnavime, jaunesniųjų lyderių pavydą, misionierišką paternalizmą, abipusės atsakomybės stoką, krikščioniškų seksualumo standartų praradimą, rasinę, socialinę ir seksualinę diskriminaciją. Visa tai yra pasaulietiškumas, leidžiantis dominuojančiai kultūrai demoralizuoti Bažnyčią, kuri pati turi mesti iššūkį kultūrai ir ją keisti. Gėdijamės meto, kai kiekvienas atskirai ir savo krikščioniškomis bendruomenėmis skelbiame Kristų žodžiais, bet neigiame Jį darbais. Dėl nenuoseklumo mūsų liudijimas nebeatrodo tikėtinas. Pripažįstame savo nuolatines kovas bei nesėkmes. Tačiau esame pasiryžę, padedami Dievo malonės, ugdytis nuoseklumą savyje ir bažnyčiose. (2 Kor 6,3.4; Fil 1,27; Tit 2,10; Kol 4,5.6; Pat 11,3; 1 Pt 3,18; 1 Jn 1,5.6; 1 Kor 14,25.26; Ef 2,14–18; Ef 4,31–5,2; Gal 5,13; Lk 10,29–37; Mk 8,34; Mt 6,19–21; 31–33; 1 Tim 6,6–10,17.18; Apd 5,1–11; Fil 1,15–17; 1 Kor 5,1–13; Jok 2,1–4; 1 Jn 2,15–17, Mt 5,13; 7,21–23; 1 Jn 2,4; Ef 4,1) 

8. VIETINĖ BAŽNYČIA
Kiekviena krikščioniška bendruomenė yra vietinė Kristaus Kūno išraiška ir turi tas pačias pareigas. Tai ir „šventoji kunigystė”, atnašaujanti Dievui dvasines garbinimo aukas, ir „šventoji tauta”, išgarsinanti šlovingus Jo darbus pasaulyje. Taigi Bažnyčia ir garbinanti, ir liudijanti bendruomenė – sutelkta ir išbarstyta, sukviesta ir išsiųsta. Garbinimas ir liudijimas yra neatskiriami dalykai.

Esame įsitikinę, kad už evangelijos skleidimą pirmiausia yra atsakinga vietinė bendruomenė. Ši eiga išdėstyta Šventajame Rašte: „Mūsų Evangelija atėjo pas jus”, paskui „Viešpaties žodis pasklido iš jūsų”. Taip Evangelija sukuria bažnyčią, kuri skelbia Evangeliją, sukurdama dar daugiau bažnyčių. Tai tarsi nuolatinė grandininė reakcija. Be to, tai, ko moko Šventasis Raštas, patvirtina strategiją. Kiekviena vietinė bendruomenė privalo evangelizuoti savo rajoną ir turi tam išteklių.

Mes rekomenduojame kiekvienai bažnyčiai reguliariai atlikinėti tyrimus – ne tik savo narių bei programos, bet ir savo vietinės bendruomenės ypatumų, – kad sukurtų atitinkamą misijų strategiją. Jos nariai gali nuspręsti suorganizuoti viso rajono aplankymą, skverbtis dėl Kristaus į tam tikras žmonių susibūrimo vietas, rengti evangelistinius susirinkimus, paskaitas ar koncertus, dirbti su vargšais ir keisti vietinių beturčių kvartalus arba pastatyti naują bažnyčią kaimyniniame rajone ar gyvenvietėje. Tuo pat metu jie turi neužmiršti bažnyčios globalinės užduoties. Bažnyčia, kuri siunčia misionierius, neturi apleisti savo apylinkių, o bažnyčia, kuri evangelizuoja kaimynystėje, neturi ignoruoti likusio pasaulio.

Be viso to, kiekviena bendruomenė ir denominacija kiek įmanoma turi dirbti su kitais, siekdama bet kokią lenktyniavimo dvasią paversti bendradarbiavimo dvasia. Bažnyčios turėtų bendradarbiauti ir su organizacijomis, esančiomisuž jų ribų, ypač rengiant evangelizacijas ir tarnaujant bendruomenei, nes tokios tarpbažnytinės misijos organizacijos yra Kristaus Kūno dalis ir turi vertingos profesinės informacijos, kuri gali labai praversti bažnyčioms.

Dievas norėjo, kad Bažnyčia būtų Jo karalystės ženklas, tai yra liudytų, kaip atrodo Jo teisumo ir taikos valdoma žmonių bendruomenė. Norint efektyviai perteikti Evangeliją, ir individų, ir bažnyčių atveju ji turi būti įkūnyta. Neregimasis Dievas šiandien apsireiškia būtent per mūsų tarpusavio meilę, ypač kai mūsų draugiškumas pasireiškia mažose grupelėse ir kaip peržengia kitas bendruomenes dalijančius rasių, rangų, lyčių bei amžiaus barjerus.

Mes labai apgailestaujame, kad daugelis mūsų bendruomenių rūpinasi tik savo vidiniais reikalais bei išlaikymu, o ne misijomis, arba yra pasinėrusios į bažnyčios veiklą liudijimo sąskaita. Mes esame pasiryžę atgręžti mūsų bažnyčias į išorę, kad jos nuolatos eitų į pasaulį, ir kad Viešpats jas kasdien papildytų išgelbėtaisiais. (1 Kor 12,27; 1 Pt 2,5.9; Jn 17,6.9,11.18; Fil 2,14–16; 1 Tes 1,5.8; Apd 19,9.10; Kol 1,3–8; Apd 13,1–3; 14,26–28; Fil 1,27; Lk 12,32; Rom 14,17; 1 Tes 1,8–10; 1 Jn 4,12; Jn 13,34.35; 17,21.23; Gal 3,28; Kol 3,11; Apd 2,47)

9. BENDRADARBIAVIMAS EVANGELIZACIJOJE
Evangelizacija ir vienybė Naujajame Testamente yra glaudžiai susiję. Jėzus meldėsi, kad Jo žmonių vienybė atspindėtų Jo Paties vienybę su Tėvu ir pasaulis galėtų Juo patikėti. Paulius ragino filipiečius visus kaip vienas kovoti „už Evangelijos tikėjimą”. Priešingai šiai biblinei vizijai, mums daro gėdą įtarinėjimai ir konkuravimas, dogmatiškas neesminių dalykų laikymasis, kova dėl valdžios ir imperijų kūrimas. Visa tai gadina mūsų evangelinį liudijimą. Mes pripažįstame, kad bendradarbiavimas evangelizuojant yra būtinas – pirmiausia dėl to, kad tokia yra Dievo valia, antra todėl, kad mūsų susiskaldymas daro gėdą taikos Evangelijai, ir todėl, kad pasaulinėje evangelizacijoje turime dalyvauti visi kartu.

„Bendradarbiavimas” reiškia vienybės ieškojimą skirtumuose. Jis įtraukia ir kviečia dirbti kartu skirtingų temperamentų, gebėjimų, pašaukimų bei kultūrų, įvairiausio amžiaus bei abiejų lyčių žmones, taip pat nacionalines bažnyčias ir misijų organizacijas.

Esame pasiryžę kartą ir visiems laikams užmiršti kolonijinės praeities atgyveną – simplicistinį skirstymą į pirmojo pasaulio šalis, kurios siunčia, ir du trečdalius pasaulio Pietuose, kuris priima. Mat svarbus naujas mūsų eros faktas yra misijų internacionalizavimas. Šiandien ne tik didžioji dalis evangelikalų yra ne vakariečiai, bet ir Pietų šalių misionierių skaičius greitai pranoks vakariečių. Esame įsitikinę, kad misionierių komandos, sudarytos iš įvairių žmonių, kuriuos vienija širdis ir protas, gali labai veiksmingai liudyti Dievo malonę.

Mūsų pavartotas pavadinimas „visa Bažnyčia” nėra arogantiškas tvirtinimas, kad universalioji Bažnyčia ir evangelikalų bendrija yra sinonimai. Mat mes pripažįstame, kad yra daug bažnyčių, kurios nedalyvauja evangelikalų judėjime. Evangelikalų pažiūros į Romos katalikus ir ortodoksų bažnyčias labai skiriasi. Kai kurie evangelikalai kartu su šiomis bažnyčiomis meldžiasi, studijuoja Šventąjį Raštą ir bendradarbiauja. Visi žino, kad tarp mūsų išliks didelių teologinių skirtumų. Kai iškyla reikalas ir kai neinama į kompromisą su bibline tiesa, bendradarbiavimas gali būti įmanomas tokiose srityse kaip Biblijos vertimas, šiuolaikinių teologinių bei etinių klausimų nagrinėjimas, socialinis darbas ir politinės akcijos. Tačiau mes norime akcentuoti, kad bendros evangelizacijos reikalauja bendro atsidavimo biblinei Evangelijai.

Kai kurie iš mūsų esame nariai tų bažnyčių, kurios priklauso Pasaulinei bažnyčių tarybai, ir manome, kad pozityvus, tačiau kritiškas dalyvavimas jos veikloje yra mūsų krikščioniška pareiga. Kiti iš mūsų neturime nieko bendra su Pasauline taryba. Visi mes raginame Pasaulinę bažnyčių tarybą priimti nuoseklią biblinę evangelizacijų sampratą.

Pripažįstame, kad esame iš dalies atsakingi dėl Kristaus Kūno skaldymo, kuris yra pagrindinis suklupimo akmuo pasaulio evangelizacijai. Esame pasiryžę siekti tos vienybės, dėl kurios meldėsi Kristus. Esame įsitikinę, kad teisingiausias kelias į artimesnį bendradarbiavimą yra nuoširdus ir kantrus dialogas Biblijos pagrindu su visais, kuriuos sieja bendri siekiai. Tam mes mielai ir atsiduodame. (Fil 1,27; Jn 17,20.21; Fil 1,27; Fil 1,15.17; 2,3.4; Rom 14,1–15,2; Fil 1,3–5; Ef 2,14–16; 4,1–6; Ef 4,6.7; Apd 20,4; Jn 17,11, 20–23)

C. VISAS PASAULIS
Visa Evangelija buvo patikėta visai Bažnyčiai, kad ji galėtų būti skelbiama visam pasauliui. Taigi mums būtina suprasti pasaulį, į kurį esame pasiųsti (Mk 16,15). 

10. ŠIUOLAIKINIS PASAULIS
Evangelizacija vyksta ne vakuume, o kontekste. Todėl turi būti kruopščiai išlaikoma pusiausvyra tarp Evangelijos ir konteksto. Turime suprasti kontekstą, kad galėtume į jį kreiptis, tačiau kontekstui neturi būti leidžiama iškraipyti Evangeliją.

Šiuo požiūriu mums kelia nerimą „modernumo” poveikis. Tai atsirandanti pasaulietinė kultūra, sukurta industrializacijos su jos technologijomis bei urbanizacijos su jos ekonomine tvarka. Abu šie veiksniai suformuoja aplinką, kuri reikšmingai keičia mūsų požiūrį į pasaulį. Be to, sekuliarizmas, Dievą ir antgamtiškumą padarydamas beprasmiais, sunaikino ir tikėjimą; urbanizacija dehumanizavo daugelio gyvenimą; o masinio informavimo priemonės prisidėjo nuvertinant tiesą ir autoritetą, taip pakeisdamos realųjį pasaulį sudarytu įspūdžiu. Šios modernumo pasekmės visos kartu užkerta kelią daugelio skelbiamai žiniai bei sumenkina jų misionierišką motyvaciją.

1900 metais tik 9% pasaulio gyventojų gyveno miestuose; 2000 metais, manoma, kad miestuose gyveno daugiau kaip 50% žmonių. Šis pasaulinio masto kraustymasis į miestus pavadintas „didžiausia migracija žmonijos istorijoje”; jis meta svarbų iššūkį krikščioniškajai misijai. Viena vertus, miesto gyventojai yra labai kosmopolitiški. Taigi mieste visos tautos priartėja iki mūsų durų slenksčio. Gal būtų galima sukurti įvairių tautų bažnyčias, kuriose Evangelija peržengtų etniškumo barjerus? Antra vertus, daugelis miestų gyventojų yra migruojantys beturčiai, kurie taip pat lengvai priima Evangeliją. Gal Dievo žmones būtų galima įtikinti persikelti į tokius neturtingų bendruomenių rajonus miestuose bei tarnauti žmonėms ir darbuotis, keičiant miestą?

Modernizacija atneša ne tik palaiminimą, bet ir pavojų. Visur kurdama komunikacijų bei komercijos ryšius, ji beprecedentiškai atveria kelius Evangelijai, peržengia senas užtvaras ir prasiskverbia į uždariausias bendruomenes – ir tradicines, ir totalitarines. Krikščioniškos masinio informavimo priemonės daro galingą įtaką ir sėdamos Evangelijos sėklą, ir rengdamos dirvą. Nuo 2000 metų didžiausi misionieriškų laidų transliuotojai visomis svarbiausiomis kalbomis skelbia Evangeliją per radiją.

Pripažįstame, kad nekovojome, kaip turėjome, kad suprastume modernizaciją. Mes nekritiškai naudojomės jos metodais bei technikomis, todėl atsivėrėme pasaulietiškumui. Tačiau esame pasiryžę ateityje rimtai priimti šiuos iššūkius bei galimybes, atsispirti pasaulietiniam modernumo spaudimui, susieti Kristaus viešpatystę su visa šiuolaikine kultūra ir taip dalyvauti šiuolaikinio pasaulio misijoje be pasaulietiškumo. (Apd 13,14–41; 14,14–17; 17,22–31; Rom 12,1.2)

11. 2000 METŲ IR VĖLESNI SUKUMAI
Gyventojų skaičius šiandieniniame pasaulyje greitai pasieks 6 milijardus. Trečdalis jų formaliai išpažįsta Kristų. Iš likusių keturių milijardų pusė yra girdėję apie Jį, o pusė – ne. Turėdami galvoje šiuos skaičius, galime įvertinti savo evangelistinę užduotį, suskirstydami žmones į keturias kategorijas.

Pirmoje – potenciali misionieriška darbo jėga, atsidavusieji. Šiame amžiuje ši krikščionių kategorija išaugo nuo maždaug 40 milijonų 1900 metais iki maždaug 500 milijonų šiandien ir šiuo momentu auga daugiau kaip dvigubai greičiau negu bet kuri kita religinė grupuotė.

Antroje – neatsidavusieji. Jie pretenduoja į krikščionybę (yra pakrikštyti, kartais lanko bažnyčią ir vadina save krikščionimis), tačiau asmeninio atsidavimo Kristui pozicija jiems svetima. Tokių yra visose viso pasaulio bažnyčiose. Jiems nedelsiant reikia iš naujo paskelbti Evangeliją.

Trečioje – negirdėjusieji Evangelijos. Tai žmonės, kurie apie Evangeliją turi minimalų supratimą, bet niekada neturėjo galimybės į ją atsiliepti. Tikriausiai jie yra pasiekiami krikščionims, jeigu tik šie nueis į gretimą gatvę, nuvažiuos į netoliese esantį kaimą ar miestą.

Ketvirtojoje – nepasiektieji . Tai du milijardai tokių, kurie niekada negirdėjo apie Gelbėtoją Jėzų ir nėra pasiekti. Egzistuoja maždaug 2000 tautelių, kuriose dar net nėra gyvos, tikros bažnyčios. Priskiriame jas prie mažesniųjų „žmonių grupių”, kurios laiko save viena kitai giminingomis (pvz., bendra kultūra, kalba, namai ar užsiėmimas). Efektyviausiai jas pasiektų tie misionieriai, kurie jau priklauso jų kultūrai ir moka jų kalbą. Priešingu atveju į tas tauteles, palikę savo kultūrą, turėtų keliauti kitų tautų tikintieji ir aukodamiesi susitapatinti su tais žmonėmis, kuriuos jie trokšta laimėti Kristui.

Šiandien 2000 didesnių tautelių tokių nepasiektų žmonių yra maždaug 12000, taigi užduotis nėra neįmanoma. Tačiau šiuo metu šiame darbe dalyvauja tik 7% visų misionierių, o likusieji 93% dirba jau Evangeliją girdėjusioje pasaulio pusėje. Kad ši pusiausvyra būtų atitaisyta, reikia personalą pergrupuoti strateginiu atžvilgiu.

Sunkinantis veiksnys, susijęs su visomis iš minėtųjų kategorijų, yra nepasiekiamumas. Daugelis šalių žmonėms, vadinantiems save misionieriais, neturintiems jokių kitų kvalifikacijų ir negalintiems susimokėti, nesuteikia vizų. Tačiau tokie regionai nėra visiškai neprieinami. Mat mūsų maldos įveikia visas uždangas, duris bei užtvaras. Be to, kitais atžvilgiais nepasiektuosius gali pasiekti krikščioniškas radijas bei televizija, garso ir vaizdo kasetės, filmai ir knygos. Taip pat ir vadinamieji „palapinių statytojai”, kurie kaip Paulius užsidirba pragyvenimui. Keliaudami darbo reikalais (pvz., verslininkai, universitetų lektoriai, technikos specialistai ir užsienio kalbų mokytojai), jie gali išnaudoti kiekvieną progą pakalbėti apie Jėzų Kristų. Kad patektų į šalį, jiems nereikia apsimetinėti – ten juos nuveda jų darbas. O liudijimas yra pagrindinis jų krikščioniško gyvenimo būdo komponentas, kad ir kur jie būtų.

Mums labai gėda, kad praėjo du tūkstančiai metų nuo Jėzaus mirties ir prisikėlimo, o du trečdaliai pasaulio gyventojų vis dar Jo nepažįsta. Antra vertus, mus stulbina vis akivaizdesni Dievo galios pasireiškimai labiausiai neįtikėtinose Žemės rutulio vietose.

2000 metai daugeliui tapo išbandymo gaire. Ar galime atsiduoti pasaulio evangelizacijai per paskutinįjį šio tūkstantmečio dešimtmetį? Šis skaičius anaiptol nėra magiškas, tačiau argi neturėtume pasistengti pasiekti šį tikslą? Kristus įsakė nešti Evangeliją visoms tautoms. Užduotis nelaukia. Esame pasiryžę su džiaugsmu ir viltimi paklusti Jam. (Apd 18,1–4; 20,34; Lk 24,45–47)

12.SUDĖTINGOS SITUACIJOS
Jėzus aiškiai perspėjo Savo sekėjus tikėtis pasipriešinimo. „Jeigu jie persekiojo Mane, – pasakė Jis, – tai persekios ir jus”. Jie liepė džiaugtis persekiojimu ir priminė, kad vaisingumo sąlyga yra mirtis.

Šios prognozės, kad krikščioniška kančia yra neišvengiama ir produktyvi, pasitvirtino visais laikais, įskaitant ir mūsų amžių. Per krikščionybės istoriją būta ne vienas tūkstantis kankinių. Šiandien situacija beveik tokia pat. Nuoširdžiai tikimės, kad „glasnost” ir „perestroika” atvers visišką religinę laisvę Tarybų Sąjungoje bei kitose Rytų bloko valstybėse ir kad islamiškos bei induistinės šalys vis labiau atsivers Evangelijai. Mes smerkiame pastaruoju metu įsigalėjusią brutalią Kinijos demokratinio judėjimo priespaudą ir meldžiame, kad ji nebekankintų krikščionių. Tačiau apskritai atrodo, kad senovės religijos darosi vis tolerantiškesnės, ekspatriantai vis mažiau pageidaujami, o pasaulis vis nedraugiškesnis Evangelijai.

Šioje situacijoje mes norime pareikšti tris teiginius vyriausybėms, kurios persvarsto savo požiūrį į krikščionis tikinčiuosius.

Pirma, krikščionys yra lojalūs piliečiai, siekiantys tautos gerovės. Jie meldžiasi už jos lyderius ir moka mokesčius. Žinoma, tie, kurie išpažino Jėzų kaip Viešpatį, negali Viešpačiu laikyti ir valdžios, todėl, jeigu jiems tai ar bet kas kita, ką draudžia Dievas, bus įsakyta, jie privalės nepaklusti. Tačiau jie yra sąžiningi piliečiai. Jie prisideda prie šalies gerovės savo stabiliomis santuokomis ir namais, savo sąžiningumu versle, uoliu darbu ir savanoriška pagalba neįgaliems bei stokojantiems.Taigi vyriausybėms nėra ko bijoti krikščionių.

Antra, krikščionys nenaudoja neteisingų evangelizacijos būdų. Nors mūsų tikėjimo prigimtis reikalauja dalytis Evangelija su kitais, mes stengiamės tai daryti atvirai ir sąžiningai, leisdami klausytojams laisvai apsispręsti. Norime išlikti jautrūs kitų tikėjimų žmonėms ir atmetame bet kokį metodą, siekiantį atversti juos per prievartą.

Trečia, krikščionys nuoširdžiai trokšta religinės laisvės visiems žmonėms, ne tik krikščionybei. Šalyse, kur dominuoja krikščionybė, krikščionys žengia priekyje tų, kurie reikalauja laisvės religinėms mažumoms. Šalyse, kur dominuoja kitos religijos, krikščionys prašo sau ne daugiau, negu jie reikalauja kitiems panašiomis aplinkybėmis. Laisvė „išpažinti, skelbti ir praktikuoti” religiją, kaip pasakyta Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, gali ir turi būti abipusiai užtikrinta teisė.

Mes labai apgailestaujame dėl kiekvieno netinkamo liudijimo, kuriuo galėjo nusikalsti Jėzaus sekėjai. Esame pasiryžę nieko nepapiktinti, kad nebūtų padaryta negarbė Kristaus vardui. Tačiau kryžiaus skriaudos neišvengsime. Dėl nukryžiuotojo Kristaus meldžiame, kad per Jo malonę būtume pasirengę kentėti ir net numirti. Kankinystė yra liudijimo forma, kuri, kaip pažadėjo Kristus, bus ypatingai pagerbta. (Jn 15,20; Mt 5,12; Jn 12,24; Jer 29,7; 1 Tim 2,1.2; Rom 13,6.7; Apd 4,19; 5,29; 2 Kor 4,1.2; 2 Kor 6,3; 1 Kor 1,18.23; 2,2; Fil 1,29; Apr 2,13; 6,9–11; 20,4)

IŠVADA: SKELBK KRISTŲ, KOL JIS ATEIS
„Skelbk Kristų, kol Jis ateis.” Tokia buvo Lozanos II tema. Mes, žinoma, tikime, kad Kristus ateis; Jis buvo atėjęs, kai Romos imperatorius buvo Augustas. Tačiau vieną dieną, kaip žinome iš Jo pažadų, Jis vėl ateis neįsivaizduojamoje didybėje, kad ištobulintų Savąją karalystę. Mums įsakyta budėti ir būti pasirengusiems. O laikotarpis tarp dviejų Jo atėjimų turi būti užpildytas krikščioniška misionieriška veikla. Mums liepta eiti iki žemės pakraščių ir pabaigos su Evangelija ir pažadėta, kad pasaulio pabaiga ateis tik tada, kai tai atliksime. Abi pabaigos (žemės erdvės ir laiko) sutaps. Lig tol Jis pažadėjo būti su mumis.

Taigi krikščioniška misija yra neatidėliotina užduotis. Mes nežinome, kiek gyvensime. Todėl turime negaišti. O kad nedelsiant imtumės savo užduoties, reikalingos ir kitos savybės, ypač vienybė (turime evangelizuoti drauge) bei pasiaukojimas (turime pasitikėti Dievu ir mokėti kainą). Lozanoje mūsų įsipareigojimas buvo „melstis, planuoti ir dirbti drauge dėl viso pasaulio evangelizacijos”. Mūsų manifestas Maniloje skelbia, kad visa Bažnyčia yra pašaukta nešti visą Evangeliją į visą pasaulį, su visu būtinu skubumu, vienybe bei pasiaukojimu skelbiant Kristų, kol Jis ateis. (Lk 2,1–7; Mk 13,26.27; Mk 13,32–37; Apd 1,8; Mt 24,14; Mt 28,20)

20 Jul 1989

Foundational Statements

Lozanos sandora

Mes pasižadame ištikimai tarnauti Kristui ir žmonėms, džiaugsmingai paklusdami Jo autoritetui.

Pirmasis tarptautinis pasaulinės evangelizacijos kongresas, kitaip Lozanos kongresas arba „Lozana 74“, įvyko 1974 m. liepos 16–25 d. Lozanoje, Šveicarijoje. Amerikos evangelisto Billy Grahamo iniciatyva į kongresą susirinko apie 2700 evangelikalų vadovų iš 150 šalių. Susirinkusieji svarstė galimybes remti pasaulinę misijų veiklą ir tarėsi, kaip skatinti evangelizavimą. Kongreso rezultatas – Lozanos sandora (angl. Lausanne Covenant), suformuluota vadovaujant britų teologui Johnui Stottui. Šiame dokumente, be kitų dalykų, pabrėžiama misijų svarba, Biblijos autoritetas, Jėzaus Kristaus vienatinumas, krikščionių socialinė atsakomybė ir bendradarbiavimas nešant Gerąją Naujieną. Sandora laikoma vienu svarbiausių evangelikalų judėjimo dokumentų. Iš kongreso kilo tarptautinis Lozanos judėjimas, koordinuojamas Lozanos pasaulinės evangelizacijos komiteto (žr. www.lausanne.org). Daugelyje šalių buvo įkurtos nacionalinės organizacijos, kurioms pavesta skatinti bažnyčias bei krikščionių organizacijas aktyviau evangelizuoti; temoms gilinti ir plėsti organizuota daug konferencijų ir konsultacinių renginių (daugiausia bendradarbiaujant su Pasauliniu evangelikų aljansu). Lozanos judėjimo paskelbti dokumentai laikomi pagrindiniais evangelikalų judėjimo susitarimo dokumentais. 1989 m. Maniloje sušauktas kitas pasaulinės evangelizacijos kongresas (vadinamas ir Lozana II, per jį paskelbtas Manilos manifestas). Trečiasis toks susirinkimas įvyko 2010 m. spalio 16–25 dienomis Keiptaune, Pietų Afrikos Respublikoje; išleistas Keiptauno įsipareigojimas.

ĮVADAS

Mes, Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariai, daugiau kaip 150 tautų atstovai, Tarptautinio pasaulio evangelizacijos kongreso, vykstančio Lozanoje, dalyviai, šloviname Dievą už Jo nuostabų išgelbėjimą ir džiaugiamės Jo suteikta draugyste. Mus labai jaudina ir skatina atgailauti tai, ką Dievas daro šiomis dienomis, ir mes aiškiai suvokiame evangelizacijos svarbą. Tikime, kad Evangelija yra Dievo Geroji Naujiena visam pasauliui, ir dėl Jo malonės esame pasiryžę paklusti Kristaus įsakymui skelbti Evangeliją visai žmonijai ir padaryti Jo mokiniais visų tautų žmones. Todėl trokštame patvirtinti mūsų tikėjimą bei sprendimą ir paviešinti šią sandorą.

1. DIEVO TIKSLAS

Mes patvirtiname, jog tikime vienu amžinuoju Dievu, pasaulio Kūrėju ir Viešpačiu – Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia – valdančiu viską pagal savo valią. Jis yra pašaukęs žmones iš pasaulio ir siunčia juos atgal į pasaulį būti Jo tarnais ir liudytojais, kad Jo karalystė plėstųsi, Kristaus Kūnas augtų ir kad Jo vardas būtų pašlovintas. Mes apgailestaudami pripažįstame, kad dažnai išsižadėdavome savo pašaukimo ir patirdavome nesėkmių misijose dėl to, kad paklusdavome pasauliui arba nuo jo iš viso pasitraukdavome. Vis dėlto džiaugiamės, kad Evangelija iki šiol yra brangus turtas, nors ir užgimusi žemiškuose induose. Mes trokštame iš naujo atsiduoti užduočiai, kad šis turtas Šventosios Dvasios galia taptų žinomas.

(Iz 40,28; Mt 28,19; Ef 1,11; Apd 15,14; Jn 17,6, 18; Ef 4,12; 1 Kor 5,10; Rom 12,2; 2 Kor 4,7)

2. BIBLIJOS AUTORITETAS IR JĖGA

Mes patvirtiname Senojo ir Naujojo Testamentų dievišką įkvėpimą, teisingumą ir autoritetą kaip vienintelį Dievo parašytą Žodį, neklaidingą visame, ką jis teigia, ir vienintelį neklystamą tikėjimo ir praktikos vadovą. Taip pat patvirtiname Dievo Žodžio galią įgyvendinti išganymo planą. Biblijos žinia skirta visiems, nes Dievo apsireiškimas Kristuje ir Rašte yra nekintamas. Per jį (Raštą) Šventoji Dvasia kalba ir šiandien. Šventoji Dvasia apšviečia kiekvieną žmogų, nesvarbu, iš kurios kultūros, ir leidžia jam pačiam suvokti tiesą. Tokiu būdu visai Bažnyčiai atsiskleidžia vis daugiau įvairialypės Dievo išminties.

(2 Tim 3,16; 2 Pt 1,21; Jn 10,35; Iz 55,11; 1 Kor 1,21; Rom 1,16; Mt 5,17–18; Jud 3; Ef 1,17–18; 3,10.18)

3. KRISTAUS VIENATINUMAS IR UNIVERSALUMAS

Mes patvirtiname, kad yra tik vienintelis Gelbėtojas ir tik vienintelė Evangelija, nors evangelistinių požiūrių įvairovė ir yra plati. Pripažįstame, kad kiekvienas turi tam tikrą Dievo pažinimą per Jo apsireiškimą gamtos pasaulyje. Bet mes neigiame, kad toks pažinimas gali išgelbėti, nes žmonės užgniaužia tiesą savo nuodėmingumu. Mes taip pat atmetame sinkretizmą ir teiginius, esą Kristus vienodai kalba per visas religijas ir ideologijas, kaip menkinančius Kristų ir Evangeliją. Jėzus Kristus – vienintelis kartu Dievas ir žmogus – atidavęs save kaip auką už nusidėjėlius yra ir vienintelis tarpininkas tarp žmonių ir Dievo. Nėra jokio kito vardo, kuriuo mes galėtume būti išgelbėti. Visi kenčia dėl nuodėmės, bet Dievas myli kiekvieną ir nenori, kad kas nors iš jų pražūtų, bet kad visi atgailautų. Tačiau tie, kurie atstumia Kristų, atsisako išgelbėjimo džiaugsmo ir pasmerkia save amžinai atskirčiai nuo Dievo. Jėzaus paskelbimas Pasaulio Gelbėtoju savaime nereiškia, kad visi žmonės yra išgelbstimi automatiškai arba pačioje pabaigoje, taip pat nepatvirtina, kad visos religijos siūlo išgelbėjimą per Kristų. Iš tikrųjų tai reiškia paskelbti Dievo meilę nusidėjėlių pasauliui ir pakviesti kiekvieną atsiliepti Jam, kaip Gelbėtojui ir Viešpačiui, visa širdimi su atgaila ir tikėjimu. Jėzaus Kristaus vardas yra išaukštintas virš visų kitų vardų, mes ilgimės tos dienos, kai kiekvienas kelis priklaups prieš Jį ir kiekvienas liežuvis išpažins Jį kaip Viešpatį.

(Gal 1,6–9; Rom 1,18–32; 1 Tim 2,5–6; Apd 4,12; Jn 3,16­-19; 2 Pt 3,9; 2 Tes 1,7–9; Jn 4,42; Mt 11,28; Ef 1,20–21; Fil 2,9–11)

4. EVANGELIZAVIMO PRIGIMTIS

Evangelizuoti reiškia paskleisti Gerąją Naujieną, kad Jėzus Kristus mirė už mūsų nuodėmes, kaip pranašauta Raštuose, buvo prikeltas iš mirusiujų ir kad kaip karaliaujantis Viešpats visiems atgailaujantiems ir tikintiems dabar Jis siūlo atleidimą už nuodėmes ir Dvasios išlaisvinančias dovanas. Mūsų, krikščionių, tikslas šiame pasaulyje yra evangelizuoti ir užmegzti tokį dialogą, kuris leistų įsiklausyti ir suprasti. Pats evangelizavimas yra skelbimas istorinio, biblinio Kristaus, kaip Gelbėtojo ir Viešpaties, siekiant įtikinti žmones ateiti pas Jį ir taip susitaikyti su Dievu. Pateikdami žmonėms evangelinį kvietimą, neturime teisės nutylėti, kokia yra buvimo Jėzaus mokiniu kaina. Jėzus vis dar šaukia visus sekti Jį atsižadant savęs, imti savo kryžių ir tapti Jo naujosios bendruomenės dalimi. Evangelijos priėmimą seka paklusnumas Kristui, įsiliejimas į Jo Bažnyčią ir atsakingas tarnavimas šiame pasaulyje.

(1 Kor 15,3–4; Apd 2, 32–39; Jn 20,21; 1 Kor 1,23; 2 Kor 4,5; 5,11–20; Lk 14,25–33; Mk 8,34; Apd 2,40–47; Mk 10,43–45)

5. KRIKŠČIONIO SOCIALINĖ ATSAKOMYBĖ

Mes patvirtiname, kad Dievas yra visų žmonių Kūrėjas ir Teisėjas. Todėl kaip ir Jis turėtume rūpintis teisingumu, visos žmonijos susitaikymu ir išsilaisvinimu iš bet kokios priespaudos. Kadangi visi žmonės sukurti pagal Dievo paveikslą, kiekvienas asmuo, nesvarbu, kokios rasės, religijos, spalvos, kultūros, klasės, lyties ar amžiaus, turi išskirtinį orumą, dėl kurio turi būti gerbiamas, aptarnaujamas ir jokiu būdu neišnaudojamas. Mes apgailestaujame tiek dėl savo apsileidimo, tiek dėl to, kad kartais per menkai siejome evangelizavimą ir socialinę rūpybą. Nepaisydami to, kad susitaikymas su kitais žmonėmis nėra susitaikymas su Dievu, kad socialinė veikla nėra evangelizavimas ir kad politinis išlaisvinimas nėra išgelbėjimas, vis dėlto tvirtiname, kad evangelizavimas ir įsitraukimas į socialinę-politinę veiklą yra mūsų krikščioniška pareiga. Nes abu šie dalykai yra doktrinų apie Dievą ir žmogų, mūsų meilės artimui ir paklusnumo Jėzui Kristui būtina išraiška. Išgelbėjimo žinia taip pat reiškia teismo nuosprendį kiekvienai atstūmimo formai, priespaudai bei diskriminacijai. Mes neturėtume bijoti pasmerkti blogio ir neteisybės, kad ir kur jie egzistuotų. Kai žmonės priima Kristų, jie gimsta iš naujo – Jo karalystei – ir todėl privalo ne tik deklaruoti, bet ir skleisti teisumą neteisiame pasaulyje. Išgelbėjimas, kurį skelbiame, turėtų mus orientuoti į asmeninių bei socialinių atsakomybių visumą. Tikėjimas be darbų yra miręs.

(Apd 17,26–31; Pr 18,25; Iz 1,17; Ps 45,7; Pr 1,26–27; Jok 3,9; Kun 19,18; Lk 6,27–35; Jok 2,14-26; Jn 3,3–5; Mt 5,20; 6,33; 2 Kor 3,18; Jok 2,20)

6. BAŽNYČIA IR EVANGELIZAVIMAS

Mes patvirtiname, kad Kristus siunčia savo atpirktus žmones į pasaulį, kaip Jo tėvas siuntė Jį, ir kad Jis kviečia savo mokinius panašiai skverbtis į pasaulį. Mes turime išsilaisvinti iš „bažnytinio geto“ ir prasiskverbti į ne krikščionių visuomenę. Bažnyčios pasiaukojanti misija evangelizuoti yra pirmaeilis dalykas. Pasaulio evangelizavimas – tai visos Bažnyčios darbas nešti visą Evangeliją visam pasauliui. Bažnyčia yra pačiame Dievo kosminio tikslo centre, ji yra Jo pasirinktas įrankis Evangelijai skleisti. Tačiau Bažnyčia, kuri pamokslauja apie kryžių, turi būti pati paženklinta kryžiaus. Ji tampa kliūtimi evangelizavimui tada, kai išduoda Evangeliją, kai jai trūksta gyvo tikėjimo Dievu, nuoširdžios meilės žmonėms ar sąžiningumo visuose dalykuose, tarp jų ir savo reklamoje bei finansuose. Bažnyčia yra Dievo žmonių bendruomenė, o ne institucija ir negali būti sutapatinta su jokia kultūra, socialine ar politine sistema ar žmogiška ideologija.

(Jn 17,18; 20,21; Mt 28,19–20; Apd 1,8; 20,27; Ef 1,9–10; 3,9-11; Gal 6,14–17; 2 Kor 6,3–4; 2 Tim 2,19-21; Fil 1,27)

7. BENDRADARBIAVIMAS EVANGELIZUOJANT

Mes patvirtiname, kad aiškiai matoma Bažnyčios vienybė tiesoje yra Dievo tikslas. Evangelizavimas mus skatina vienytis, nes vienybė sustiprina mūsų liudijimą, o nesantaika naikina mūsų nešamą susitaikymo Evangeliją. Tačiau mes pripažįstame, kad organizacinė vienybė, pasireiškianti įvairiomis formomis, nebūtinai paspartina evangelizaciją. Vis dėlto, priėmę tą patį biblinį tikėjimą, turėtume būti labai vieningi bendraudami vieni su kitais, dirbdami, liudydami. Mes išpažįstame, kad kartais nuodėmingas individualizmas ir betikslis veiklos dubliavimas sugadindavo liudijimą. Įsipareigojame siekti didesnės vienybės išpažindami tiesą, šlovindami, siekdami šventumo ir skleisdami Evangeliją. Mes skatiname regioninį ir funkcinį bendradarbiavimą dėl Kristaus misijos palaikymo, strateginio planavimo, abipusio padrąsinimo ir pasidalijimo ištekliais bei patirtimi.

(Jn 17,21–23; Ef 4,3–4; Jn 13,35; Fil 1,27; Jn 17,11–23)

8. BAŽNYČIŲ PARTNERYSTĖ MISIJOSE

Mes džiaugiamės, kad išaušo nauja misionierių era. Vakarų misijų dominuojantis vaidmuo sparčiai menksta. Dievas iš jaunesnių bažnyčių šaukia žmones evangelizuoti pasaulį, tokiu būdu parodydamas, kad atsakomybė evangelizuoti priklauso visam Kristaus Kūnui. Todėl visos bažnyčios turėtų klausti Dievo ir savęs, ką joms daryti, kad pasiektų žmones ten, kur yra įsikūrusios, ir kad siųstų misionierius į kitus pasaulio kraštus. Turime nuolatos atsakingai vertinti savo misionierišką veiklą. Tai padės formuotis bažnyčių bendradarbiavimui, ir bus aiškiau atskleistas visuotinis Kristaus Bažnyčios charakteris. Esame taip pat dėkingi Dievui už organizacijas, užsiimančias Biblijos vertimais, teologiniu švietimu, žiniasklaida, dirbančias krikščioniškos literatūros, evangelizavimo, misijų, Bažnyčios atnaujinimo ir kitose ypatingose srityse. Minėtos organizacijos, be to, turėtų nuolat tirti savo veiklą ir įvertinti savo, kaip Kristaus misijos, efektyvumą.

(Rom 1,8; Fil 1,5; 4,15; Apd 13,1–3, 1 Tes 1,6–­8)

9. EVANGELIZAVIMO SKUBA

Evangelija dar turi būti paskelbta daugiau nei dviem trečdaliams žmonijos. Mums gėda, kad nepasirūpinta tokia daugybe žmonių, tai sunkus priekaištas mums ir visai Bažnyčiai. Ir vis dėlto daugelyje pasaulio vietų be galo trokštama priimti Jėzų Kristų Viešpačiu. Esame įsitikinę, kad tai yra laikas bažnyčioms ir bažnytinėms organizacijoms uoliai melstis už nepasiektųjų išgelbėjimą, stengtis skleisti Evangeliją. Kartais būtina evangelizuotoje šalyje mažinti misionierių skaičių ir finansinę paramą tam, kad imtų augti tautinės bažnyčios pasitikėjimas savo jėgomis bei gebėjimais ir kad būtų sukaupta išteklių neevangelizuotiems kraštams. Nuolankiai tarnaudami misionieriai turėtų laisviau judėti per visus šešis žemynus, visomis priemonėmis ir kaip galima greičiau siekdami kiekvienam asmeniui suteikti galimybę išgirsti, suprasti ir priimti Gerąją Naujieną. Negalime tikėtis pasiekti šio tikslo be aukos. Visi esame sukrėsti milijonų gyventojų skurdo ir sujaudinti šį skurdą keliančios neteisybės. Pasiturimai gyvenantys krikščionys jaučia pareigą gyventi kukliau, kad padėtų dosniau remti skurstančius ir sėkmingiau evangelizuoti.

(Jn 9,4; Mt 9,35–38; Rom 9,1–3; 1 Kor 9,19–23; Mk 16,15; Iz 58,6–7; Jok 1,27; 2,1–9; Mt 25,31–46; Apd 2,44–45; 4,34–35)

10. EVANGELIZAVIMAS IR KULTŪRA

Pasaulio evangelizavimo strategijos turi veikti lanksčiais ir kūrybingais metodais. Dievo padedamos bažnyčios giliai šaknysis Kristuje ir taps glaudžiai susijusios su savo kultūra, kuri visada turi būti patikrinta ir įvertinta remiantis Raštu. Kadangi vyrai ir moterys yra Dievo kūriniai, dalis jų kultūros pasižymi grožiu ir gėriu. Tačiau jie yra nusidėję, dėl to visa tai suteršta nuodėmės, o kai kas net tapę demoniška. Evangelija nesudaro prielaidų vienos kultūros pranašumui kitos atžvilgiu, bet visas kultūras vertina pagal savo – tiesos bei teisingumo – kriterijus ir kiekvienoje kultūroje patikrina ir nustato moralės standartus. Misijos per dažnai tiesiog „eksportuodavo“ svetimą kultūrą drauge su Evangelija ir kartais bažnyčios tapdavo priklausomos nuo kultūros, o ne nuo Rašto. Kristaus evangelistai turi siekti nuolankiai nusižeminti, kad taptų kitų tarnais, o bažnyčios privalo siekti pakeisti ir praturtinti kultūrą, ir visa tai daryti Dievo šlovei.

(Mk 7,8–9.13; Pr 4,21–22; 1 Kor 9,19–23; Fil 2,5–7; 2 Kor 4,5)

11. ŠVIETIMAS IR VADOVAVIMAS

Mes pripažįstame, kad buvo atvejų, kai siekėme Bažnyčios augimo jos gylio sąskaita ir atskyrėme evangelizaciją nuo krikščionių ugdymo. Taip pat pripažįstame, kad kai kuriose savo misijose per lėtai ruošėme ir drąsinome vietinius lyderius prisiimti atsakomybę. Tvirtiname savarankiškumo principą ir siekiame, kad kiekviena bažnyčia turėtų savo vietinius lyderius, kurie aiškiai savo elgesiu rodytų krikščionišką vadovavimą, pasireiškiantį ne dominavimu, o tarnavimu. Pripažįstame, kad yra didžiulis poreikis pagerinti teologinį švietimą, ypač bažnyčių vadovų. Kiekvienoje tautoje ir kultūroje turėtų būti efektyvi pastorių ir kitų tarnautojų ugdymo programa, sudaryta iš doktrinos, mokinystės, evangelizavimo, ugdymo bei tarnavimo disciplinų. Tokios programos neturėtų remtis kokia nors stereotipine metodologija, bet turėtų būti sukurtos iš kūrybingos vietinių iniciatyvos pagal biblinius standartus.

(Kol 1,27–28; Apd 14,23; Tit 1,5–9; Mk 10,42–45; Ef 4,11–12)

12. DVASINĖ KOVA

Tikime, kad esame įtraukti į nuolatinę dvasinę kovą su blogio kunigaikštystėmis ir jėgomis, kurios siekia nugalėti Bažnyčią ir sužlugdyti jai patikėtą pasaulio evangelizavimo užduotį. Mes žinome būtinybę apsiginkluoti Dievo duotomis priemonėmis ir kovoti šį mūšį su dvasiniais tiesos ir maldos ginklais. Nes mes atskleidžiame ne tik klaidingas priešo ideologijas už Bažnyčios ribų, bet ir viduje – neteisingoje Evangelijos žinioje, iškreipiančioje Raštą ir pastatančioje žmones į Dievo vietą. Mums reikia ir budrumo, ir įžvalgumo, kad galėtume perteikti biblinę Evangeliją. Pripažįstame, kad patys nesame atsparūs minčių ir veiksmų pasaulietiškumui, tai yra sekuliarizmo įtakai. Pavyzdžiui, nors tikslūs Bažnyčios augimo (tiek dvasiniu, tiek kiekybiniu požiūriu) tyrimai yra teisingi ir vertingi, mes kartais nepaisydavome jų, o kitais atvejais, trokšdami užtikrinti reakciją į Evangeliją, sukompromituodavome žinią, manipuliuodavome savo klausytojais juos spausdami ir tapdavome perdėtai susirūpinę statistika ar net nesąžiningai ja naudojomės. Visa tai yra pasaulietiška. Bažnyčia turi būti pasaulyje, bet pasaulis negali būti Bažnyčioje.

(Ef 6,12; 2 Kor 4,3–4; Ef 6,11,13–18; 2 Kor 10,3–5; 1 Jn 2,18–26; 4,1–3; Gal 1,6–9; 2 Kor 2,17; 4,2; Jn 17,15)

13. LAISVĖ IR PERSEKIOJIMAS

Dievas yra nustatęs kiekvienai valdžiai pareigą užtikrinti sąlygas taikai, teisingumui ir laisvei, kad Bažnyčia galėtų paklusti Dievui, tarnauti Viešpačiui Jėzui Kristui ir skelbti Evangeliją be trukdžių. Todėl meldžiamės už tautų vadovus ir kreipiamės į juos, kad užtikrintų minties ir sąžinės laisvę, laisvę praktikuoti ir skleisti religiją pagal Dievo valią, kaip parašyta Visuotinėje Žmogaus Teisių deklaracijoje. Be to, mes labai susirūpinę visais, kurie buvo neteisingai įkalinti, ypač tais, kurie kenčia dėl Viešpaties Jėzaus liudijimo. Pažadame melstis ir dirbti dėl jų laisvės. Taip pat atsisakome būti įbauginti jų likimo. Dievas padeda mums, ir mes sieksime atsilaikyti prieš neteisybę, likti ištikimi Evangelijai, kad ir kiek tai kainuotų. Mes nepamirštame Jėzaus įspėjimo, kad persekiojimai yra neišvengiami.

(1 Tim 1,1–4; Apd 4,19; 5,29; Kol 3,24; Hbr 13,1–3; Lk 4,18; Gal 5,11; 6,12; Mt 5,10–12; Jn 15,18–21)

14. ŠVENTOSIOS DVASIOS GALIA

Mes tikime Šventosios Dvasios galia. Tėvas siuntė savo Dvasią atnešti Jo Sūnui liudijimo. Be Dvasios liudijimo mūsų liudijimas yra tuščias. Įtikinimas dėl nuodėmės, tikėjimas Jėzumi, atgimimas iš aukšto bei krikščionio augimas yra Dvasios darbas. Be to, Šventoji Dvasia yra misionieriška Dvasia, todėl evangelizavimas turėtų spontaniškai kilti iš Dvasios pripildytų bažnyčių. Bažnyčia, kuri nėra misionieriška, neigia pati save ir gesina Dvasią. Pasaulinio masto evangelizacija taps realia galimybe tik tada, kai Dvasia atnaujins Bažnyčią tiesa ir išmintimi, tikėjimu, šventumu, meile ir jėga. Todėl mes šaukiame krikščionis melstis už visagalės Dievo Dvasios atėjimą, kad visi Dvasios vaisiai galėtų pasimatyti visuose Dievo žmonėse ir kad visos Jos dovanos galėtų praturtinti Kristaus Kūną. Tik tada visas pasaulis Jo rankose taps tinkamu įrankiuskleisti visoje žemėje Jo balsą.

(1 Kor 2,4; Jn 15,26–27; 16,8–11; 1 Kor 12,3; Jn 3,6–8; 2 Kor 3,18; Jn 7,37–39; 1 Tes 5,19; Apd 1,8; Ps 85,4–7; 67,1–3; Pr 5,22–23; 1 Kor 12,4–31; Rom 12,3–8)

15. KRISTAUS SUGRĮŽIMAS

Mes tikime, kad Jėzus Kristus sugrįš asmeniškai ir regimai su jėga ir šlove, kad užbaigtų išgelbėjimą ir paskelbtų teismo nuosprendį. Jo sugrįžimo pažadas skatina mus evangelizuoti, nes mes prisimename Jo žodžius apie tai, kad visų pirma Evangelija turi būti paskelbta visoms tautoms. Tikime, kad laikas tarp Kristaus pakilimo į dangų ir Jo sugrįžimo turi būti užpildytas misijų veiklos, ji turi tęstis iki pabaigos. Mes taip pat prisimename Jo įspėjimą, kad apsišaukėliai kristūs bei netikri pranašai iškils kaip ženklai, nurodantys Antikristo pasirodymą. Todėl atmetame mintį, kad žmonės kada nors galės sukurti utopiją Žemėje – išdidžių, savimi pasitikinčių asmenų svajonę. Mes, krikščionys, pasitikime Dievo pažadu ištobulinti savo karalystę ir nekantriai laukiame tos dienos, naujo dangaus ir žemės, kurioje gyvens teisumas ir Dievas viešpataus per amžius. O kol kas mes pasižadame ištikimai tarnauti Kristui ir žmonėms, džiaugsmingai paklusdami Jo autoritetui.

(Mk 14,62; Hbr 9,28; Mk 13,10; Apd 1,8–11; Mt 28,20; Mk 13,21–23; Jn 2,18; 4,1–3; Lk 12,32; Apr 21,1–5; 2 Pt 3,13; Mt 28,18)

IŠVADA

Taigi šio mūsų tikėjimo ir apsisprendimo šviesoje mes sudarome su Dievu ir vienas su kitu didingą sandorą, kad melstumės, planuotume ir kartu dirbtume dėl viso pasaulio evangelizacijos. Kviečiame visus prisidėti prie mūsų. Tegu Dievas padeda mums savo malone ir savo šlovei, kad būtume ištikimi šiai sandorai! Amen, aleliuja!

01 Aug 1974

Foundational Statements




Subscribe to personalized email updates: