Keiptauno įsipareigojimas

Tikėjimo išpažinimas ir raginimas veikti

Turinys

Pratarmė

„III Lozanos pasaulinės evangelizacijos kongresas“ (The Third Lausanne Congress on World Evangelization, Keiptaunas, 2010 m. spalio 16–25 d.) subūrė 4200 evangelikalų vadovų iš 198 šalių ir pasiekė dar šimtus tūkstančių, kurie buvo susirinkę stebėti tiesioginės kongreso transliacijos. Jo tikslas – mesti naują iššūkį visuotinei Bažnyčiai, kad liudytų Jėzų Kristų ir visą Jo mokymą – kiekvienai tautai, kiekvienam visuomenės sluoksniui, visais ideologiniais lygmenimis.

Keiptauno įsipareigojimas – šių pastangų vaisius. Jis paremtas tiek Lozanos sandora, tiek Manilos manifestu ir užima deramą vietą istorinėje sekoje. Jį sudaro dvi dalys. Pirmojoje išdėstyti bibliniai įsitikinimai, kuriuos mums suformavo Šventasis Raštas, antroji ragina veikti.

Kaip buvo sudaryta pirma dalis? Pirmiausia ji buvo aptarta 2009 metų gruodį Mineapolyje (JAV), sukvietus 18 teologų ir evangelikalų vadovų iš visų žemynų. Mažesnė grupė, vadovaujama Lozanos teologijos darbo grupės vadovo dr. Christopherio J. H. Wrighto, buvo paprašyta parengti galutinį dokumentą, kurį būtų galima pateikti kongresui.

Kaip buvo sudaryta antra dalis? Intensyvūs klausymai prasidėjo daugiau kaip prieš trejus metus iki kongreso. Juos rengė visi Lozanos judėjimo vadovai savo regionuose: krikščionių vadovai turėjo nurodyti pagrindinius sunkumus, su kuriais susiduria Bažnyčia. Iškilo šeši svarbiausi dalykai. Jie, pirma, nulėmė kongreso programą ir, antra, suformavo raginimų veikti planą. Klausymai vyko ir per visą kongresą: Chrisas Wrightas ir darbo grupė uoliai viską užrašinėjo. Tai buvo herakliškos, milžiniškos pastangos.

Keiptauno įsipareigojimu Lozanos judėjimas remsis lyg kaip žemėlapiu dar dešimt metų. Tikimės, kad jo pranašiškas kvietimas dirbti ir melstis paskatins bažnyčias, misionieriškas organizacijas, seminarijas, krikščionis darbo vietoje ir studentų bendrijas jį priimti ir prisidėti prie jo įgyvendinimo.

Daugelis doktrinos teiginių patvirtina tai, kuo tiki Bažnyčia. Mes norėjome eiti toliau ir susieti tikėjimą su praktika. Mums pavyzdžiu tapo apaštalas Paulius, kuris teologinį mokymą sukonkretino praktiniais nurodymais. Pavyzdžiui, Laiške kolosiečiams jis išdėsto, kuo esminis ir nuostabus Kristaus pranašumas, bei sukuria praktinį mokymą apie tai, ką reiškia būti įsišaknijusiems Kristuje.

Tai, kas sudaro krikščionių Evangelijos esmę, t. y. svarbiausios tiesos, kuriomis turime sutarti, mes atskiriame nuo antraeilių klausimų, kuriais nuoširdūs krikščionys nesutaria aiškindami Biblijos mokymus ar reikalavimus. Mes dirbome, kad suformuluotume Lozanos „apribotos įvairovės“ principą, ir pirmoje dalyje šias ribas aiškiai nubrėžėme.

Per visą šį procesą mums buvo malonu bendradarbiauti su Pasaulio evangelikų aljansu (PEA), jis buvo mūsų partneris kiekviename etape. PEA vadovai visiškai pritaria ir tikėjimo išpažinimui, ir raginimui veikti.

Lozanos judėjime kalbama ir rašoma pagal evangelikalų tradicijas, tačiau pripažįstame Kristaus Kūno vienybę ir tai, kad yra daug Viešpaties Jėzaus Kristaus sekėjų kitose tradicijose. Mes kviečiame į Keiptauną vyresnius kelių istorinių kitų tradicijų bažnyčių atstovus ir tikime, kad Keiptauno įsipareigojimas gali būti naudingas visų tradicijų bažnyčioms. Nuolankiai jį siūlome.

Ko tikimės iš Keiptauno įsipareigojimo? Tikimės, kad apie jį bus kalbama, jis bus aptarinėjamas ir vertinamas kaip visų evangelikalų vieningai pripažįstamas įsipareigojimas; kad jis formuos krikščionių tarnavimo darbotvarkes; kad stiprins minties lyderius viešoje arenoje; kad iš jo kils drąsios iniciatyvos bei partnerystė.

Tegul Dievo Žodis apšviečia mums kelią ir Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo meilė bei Šventosios Dvasios bendrystė būna su kiekvienu iš mūsų.

S. Douglas Birdsall
Atsakingasis vadovas

Lindsay Brown
Tarptautinis direktorius  

Įvadas

Kaip pasaulietinės Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariai, mes su džiaugsmu patvirtinam savo įsipareigojimą gyvajam Dievui bei Jo išganingiems tikslams per Viešpatį Jėzų Kristų. Dėl Jo mes atnaujiname savo įsipareigojimą Lozanos judėjimo vizijai ir tikslams.

Tai reiškia du dalykus:

Pirma, mes toliau sieksime visame pasaulyje liudyti Jėzų Kristų ir Jo mokymą. I Lozanos kongresas (1974) buvo sušauktas vienu tikslu – dėl pasaulio evangelizacijos. Pagrindiniai jo nuopelnai visuotinei Bažnyčiai buvo šie: (1) Lozanos sandora; (2) sąmoningas supratimas apie nepasiektų žmonių grupių buvimą ir patikslintas jų skaičius ir (3) naujas biblinės Evangelijos ir krikščioniškos misijos holistinės prigimties atradimas. II Lozanos kongresas Maniloje (1989) įkvėpė daugiau kaip 300 strateginių partnerysčių pasaulio evangelizacijoje, įskaitant daugelį tų, kurios bendradarbiavo visose žemės rutulio dalyse.

Antra, mes toliau laikysimės pirminių judėjimo dokumentų – Lozanos sandoros (1974) ir Manilos manifesto (1989). Šie dokumentai aiškiai išreiškia esmines biblinės Evangelijos tiesas bei taiko jas mūsų praktinei misijai vis dar aktualiais ir įdomiais būdais. Pripažįstame, kad kai kurų tuose dokumentuose surašytų įsipareigojimų nepaisėme. Tačiau ieškodami, kaip išreikšti ir pritaikyti amžinąją Evangelijos tiesą nuolat kintančiame mūsų kartos pasaulyje, mes juos vertiname gerai ir jiems pritariame.

Kintančios realijos

Beveik viskas mūsų gyvensenoje, mąstyme ir tarpusavio santykiuose vis sparčiau keičiasi. Gerai tai ar blogai, mes jaučiame globalizacijos, skaitmeninės revoliucijos bei kintančios pasaulio ekonominių ir politinių jėgų pusiausvyros įtaką. Kai kas mus liūdina ir kelia nerimą – visuotinis skurdas, karai, etniniai konfliktai, ligos, ekologinė krizė ir klimato pasikeitimai. Bet vienas svarbus pasikeitimas mūsų pasaulyje duoda pagrindo džiaugtis – tai visuotinės Kristaus Bažnyčios augimas.

Tai įrodo faktas, kad III Lozanos kongresas įvyko Afrikoje. Mažiausiai du trečdaliai viso pasaulio krikščionių dabar gyvena pasaulio pietuose ir rytuose. Keiptauno kongreso sudėtis atspindėjo šį milžinišką pokytį pasaulio krikščionybėje per šimtą metų nuo Edinburgo misionieriškos konferencijos 1910 metais. Džiaugiamės stulbinančiu Bažnyčios augimu Afrikoje bei tuo, kad afrikiečiai seserys ir broliai Kristuje tapo šio kongreso šeimininkais. Kita vertus, negalime susitikti Pietų Afrikoje neprisimindami apartheido režimo metų. Taigi vis dar kovodami su blogio ir neteisybės palikimu dėkojame už Evangelijos pažangą ir aukščiausią Dievo teisingumą, veikiantį šiuo istorijos laikotarpiu. Štai toks dvejopas yra Bažnyčios liudijimas ir vaidmuo visur.

Krikščionių misija turi reaguoti į savo kartos realijas. Be to, turime pasimokyti iš to išminties bei klaidų, pasiekimų bei nesėkmių mišinio, kurį paveldime iš ankstesnių kartų. Mes gerbiame ir apraudame praeitį bei žengiame į ateitį su Dievu, kuris laiko savo rankoje visą istoriją.

Nekintamos realijos

Pasaulyje, kuris vis greičiau siekia iš naujo atrasti save, kai kurie dalykai išlieka tokie pat. Šios didžiosios tiesos yra biblinis pagrindas mūsų misionieriškai veiklai.

  • Žmonės yra pražuvę. Pagrindinis žmogaus likimas išlieka toks, koks aprašytas Biblijoje: esame nuodėmingi ir maištingi, verti teisingo Dievo teismo ir be Kristaus neturime vilties.
  • Evangelija yra Geroji Naujiena. Evangelija yra ne sąvoka, kuriai reikia naujų idėjų, o istorija, kuri turi būti pasakojama vis iš naujo. Tai nekintamas pasakojimas apie tai, ką Dievas padarė, kad išgelbėtų pasaulį per istorinius gyvenimo įvykius, mirtį, prisikėlimą ir Jėzaus Kristaus valdymą. Kristuje yra viltis.
  • Bažnyčios misija tęsiasi. Dievo misija tęsiasi iki žemės pakraščių ir pasaulio pabaigos. Ateis diena, kai pasaulio karalystės taps mūsų Dievo ir Jo Kristaus karalyste ir Dievas su savo atpirkta žmonija gyvens naujojoje kūrinijoje. Iki tos dienos Bažnyčia toliau džiaugsmingai dalyvauja Dievo misijoje, kiekvienoje kartoje, taip pat ir mūsų, rasdama naujų jaudinančių galimybių.

Liepsnojanti meilė 

Šis dokumentas suformuluotas meilės kalba. Meilė – sandoros kalba. Biblinės sandoros, Senoji ir Naujoji, yra Dievo atperkančios meilės bei pražuvusią žmoniją ir sugadintąją kartą pasiekiančios malonės išraiška. Jos mainais reikalauja ir mūsų meilės. Mūsų meilė pasireiškia pasitikėjimu, paklusnumu ir karštu įsipareigojimu Viešpačiui. Lozanos sandora apibrėžė evangelizaciją kaip „visą Bažnyčią, kuri neša visą Evangeliją į visą pasaulį“. Mes vis dar tuo degame. Todėl atnaujiname šią sandorą vėl teigdami:

  • savo meilę visai Evangelijai, kaip šlovingai Dievo Gerajai Naujienai Kristuje, kiekvienam Jo kūrinijos matmeniui, nes ji visa užvaldyta nuodėmės ir blogio;
  • savo meilę visai Bažnyčiai, kaip Dievo žmonėms, atpirktiems Kristaus iš visų žemės tautų ir visų istorijos amžių, kad dalyvautų Dievo misijoje šiame amžiuje ir amžinai šlovintų Jį būsimajame;
  • savo meilę visam pasauliui, kuris taip toli nuo Dievo, bet taip arti jo širdies, pasauliui, kurį Dievas taip pamilo, jog atidavė savo vienatinį Sūnų, kad jį išgelbėtų.

Užvaldyti šios trilypės meilės, įsipareigojame iš naujo būti su visa Bažnyčia, tikėti, paklusti, dalytis visa Evangelija bei eiti į visą pasaulį ir padaryti mokiniais visų tautų žmones.

Pirma dalis

Viešpačiui, kurį mylime: Keiptauno tikėjimo išpažinimas

1. Mes mylime, nes Dievas pirmas mus pamilo

Dievo misija išplaukia iš Dievo meilės. Dievo žmonių misija išplaukia iš mūsų meilės Dievui ir viskam, ką Dievas myli. Pasaulinė evangelizacija yra Dievo meilės išsiliejimas mums ir per mus. Mes teigiame Dievo malonės pirmenybę, o paskui atsakome į tą malonę tikėjimu, kuris reiškiasi paklusnia meile. Mes mylime, nes Dievas pirmas mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų, kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes.[1]

A) Meilė Dievui ir meilė savo artimui yra pirmas ir svarbiausias įsakymas, kuriuo remiasi visas įstatymas ir pranašai. Meilė yra įstatymo išsipildymas ir pirmasis įvardytas Dvasios vaisius. Meilė – tai įrodymas, kad esame atgimę iš aukšto, garantija, kad pažįstame Dievą ir kad Dievas gyvena mumyse. Meilė yra naujasis Kristaus įsakymas – Jis pasakė savo mokiniams, kad jų misija bus regima ir tikėtina tik tada, kai jie paklus šiam įsakymui. Per krikščionišką meilę vienas kitam Dievas, kuris tapo regimas savo įsikūnijusiame Sūnuje, ir toliau tampa regimas pasauliui. Meilė buvo vienas iš pirmų dalykų, kurį kartu su tikėjimu ir viltimi pastebėjo ir pagyrė Paulius. Tačiau meilė yra svarbiausia, nes ji niekada nesibaigia.[2]

B) Tokia meilė nėra silpna ar sentimentali. Dievo meilė pagal sandorą yra ištikima, atsidavusi, atiduodanti save, pasiaukojanti, stipri ir šventa. Kadangi Dievas yra meilė, meilė persmelkia visą Dievo esybę ir visus Jo veiksmus, Jo teisingumą ir Jo užuojautą. Dievo meilė pranoksta visos Jo kūrinijos ribas. Mums įsakyta mylėti taip, kad atspindėtume Dievo meilę visuose tuose matmenyse. Būtent tai ir reiškia eiti Viešpaties keliu.[3]

C) Taigi apibendrindami savo įsitikinimus bei įsipareigojimus meilės atžvilgiu, mes priimame svarbiausią ir sunkiausią Biblijos reikalavimą:

  1. mylėti Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, protu ir jėgomis;
  2. mylėti savo artimą (įskaitant svetimšalį ir priešą) kaip save patį;
  3. mylėti vienam kitą, kaip mus pamilo Dievas Kristuje;
  4. mylėti pasaulį meile To, kuris atidavė savo vienatinį Sūnų, kad per Jį pasaulis galėtų būti išgelbėtas.[4]

D) Tokia meilė yra Dievo dovana, išlieta mūsų širdyse, bet kartu ir Dievo įsakymas, reikalaujantis mūsų valios paklusnumo. Tokia meilė reiškia būti kaip pats Kristus: tvirtiems ištverme, bet švelniems nuolankumu; atkakliems priešinantis blogiui, bet jautriems kenčiantiems; drąsiems kančioje ir ištikimiems net iki mirties. Tokios meilės pavyzdį žemėje parodė Kristus, ir ji matuojama šlovingai prisikėlusiu Kristumi.[5]

Mes teigiame, kad tokia visapusė biblinė meilė turi būti Jėzaus mokinių tapatumas ir ženklas. Atsiliepdami į Jėzaus maldą ir įsakymą trokštame, kad mums taip būtų. Deja, pripažįstame, jog dažnai taip nėra. Todėl iš naujo įsipareigojame dėti visas pastangas, kad gyventume, mąstytume, kalbėtume ir elgtumės liudydami, ką reiškia gyventi meilėje – Dievui, vienas kitam ir pasauliui.

2. Mes mylime gyvąjį Dievą

Mūsų Dievas, kurį mylime, apsireiškia Biblijoje kaip vienas, amžinas, gyvas Dievas, kuris viską valdo pagal savo aukščiausiąją valią ir tikslą išgelbėti. Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vienybėje tik Dievas yra Kūrėjas, Valdovas, Teisėjas ir pasaulio Gelbėtojas.[6] Taigi mes mylime Dievą – dėkodami Jam už savo vietą kūrinijoje, atsiduodami Jo aukščiausiai Apvaizdai, pasitikėdami Jo teisingumu ir šlovindami Jį už išgelbėjimą, kurį mums pelnė.

A) Mes mylime Dievą labiau už viską. Mums įsakyta mylėti ir garbinti tik gyvąjį Dievą. Bet, kaip ir Senojo Testamento Izraelis, leidžiame, kad mūsų meilė Dievui svetimautų, vaikydamasi šio pasaulio dievų, aplinkinių žmonių dievų.[7] Gundomi daugybės stabų, tokių kaip godumas, valdžia ir sėkmė, tarnaudami ne Dievui, o mamonai, pasineriame į sinkretizmą. Priimame dominuojančias politines ir ekonomines ideologijas be biblinės kritikos. Spaudžiamiems religinio pliuralizmo, mums kyla pagunda kompromituoti savo tikėjimą Kristaus unikalumu. Kaip ir Izraeliui, mums reikia išgirsti pranašų ir paties Jėzaus raginimą atgailauti, atsižadėti visų tokių konkurentų ir grįžti prie klusnios meilės bei vien Dievo garbinimo.

B) Mes karštai mylime Dievą už Jo šlovę. Pagrindinis mūsų misijos motyvas yra tas pats, kuris yra ir paties Dievo misijos varomoji jėga, – kad vienintelis tikras gyvas Dievas būtų pažintas ir pašlovintas visų Jo kūrinių. Tai svarbiausias Dievo tikslas, kuris turi didžiausią džiaugsmą teikti ir mums.

„Jei Dievas nori, kad kiekvienas kelis priklauptų prieš Jėzų ir kiekvienas liežuvis Jį išpažintų, to turime norėti ir mes. Mes turime „pavydėti” (kaip kartais sakoma Rašte) Jo vardo garbės – susirūpinti, kai jis lieka nežinomas, įsižeisti, kai jis ignoruojamas, pasipiktinti, kai jam piktžodžiaujama, ir visą laiką ryžtingai stengtis, kad jam būtų atiduodama visa derama šlovė bei garbė. Svarbiausias iš visų misionieriškų motyvų yra ne Didysis paliepimas (kad ir koks jis svarbus) ir ne meilė nusidėjėliams, kurie atitolo nuo Dievo ir žūsta (kad ir koks tai būtų stiprus stimulas, ypač kai pagalvojame apie Dievo rūstybę), o veikiau uolumas – liepsnojantis ir aistringas uolumas – dėl Jėzaus Kristaus šlovės. […] prieš šį aukščiausią krikščioniškos misijos tikslą nunyksta ir pražūva visi menkaverčiai motyvai.“[8] John Stott

Tai, kad mūsų pasaulyje nėra šlovinamas gyvasis Dievas, mums turėtų kelti didžiausią sielvartą. Gyvąjį Dievą neigia agresyvusis ateizmas. Vienintelį tikrąjį Dievą iškraipo pasaulio religijų praktika. Kai kuriose populiariose kultūrose prieš mūsų Viešpatį Jėzų Kristų piktžodžiaujama ir Jis neteisingai pristatomas. Be to, Dievo, kuris apreikštas Biblijje, veidą užmaskuoja krikščioniškasis nominalizmas, sinkretizmas ir veidmainystės.

Meilė Dievui pasaulyje, kuris Jį atstumia ar iškraipo, kviečia Jį drąsiai, bet nuolankiai liudyti Dievą, energingai, bet maloniai ginti Kristaus, Dievo Sūnaus, Evangelijos tiesą ir pamaldžiai pasitikėti Jo Šventosios Dvasios apkaltinančiu ir įtikinančiu poveikiu. Mes atsiduodame tokiam liudijimui, nes jei tvirtiname mylintys Dievą, turime palaikyti Jo didžiausią prioritetą – stengtis, kad Jo vardas ir jo Žodis būtų iškelti aukščiau visko.[9]

3. Mes mylime Dievą Tėvą

Per Jėzų Kristų, Dievo Sūnų, – ir tik per Jį, kaip Kelią, Tiesą ir Gyvenimą, mes pažįstame ir pamilstame Dievą kaip Tėvą. Kai Šventoji Dvasia paliudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai, šaukiame Jėzaus žodžius „Abba, Tėve!“ ir meldžiamės malda, kurios išmokė Jėzus – „Tėve mūsų“. Mūsų meilę Jėzui, įrodytą paklusnumu Jam, atitinka Tėvo meilė mums, kai mumyse apsigyvena Tėvas ir Sūnus, kartu ir teikdami, ir priimdami meilę.[10] Šis artimas ryšys turi gilų biblinį pagrindą.

A) Mes mylime Dievą kaip Jo žmonių Tėvą. Senojo Testamento Izraelis pažino Dievą kaip Tėvą, kaip Tą, kuris pašaukė jį į būtį, vedė ir drausmino, ragino paklusti, troško jo meilės ir demonstravo gailestingą atlaidumą bei kantrią meilę.[11] Visa tai išlieka tiesa mums kaip Dievo žmonėms, Kristuje bendraujantiems su savo Tėvu Dievu.

B) Mes mylime Dievą kaip Tėvą, kuris taip pamilo pasaulį, kad dėl mūsų išgelbėjimo atidavė savo Sūnų. Kokia didžiulė Tėvo meilė mums, kad turime būti vadinami Dievo vaikais. Kokia neišmatuojama meilė Tėvo, kuris nepagailėjo savo vienintelio Sūnaus ir atidavė jį už mus visus. Šią Tėvo meilę atiduodant Sūnų atspindėjo pasiaukojanti Sūnaus meilė. Atpirkimo darbe, kurį Tėvas ir Sūnus atliko ant kryžiaus per amžinąją Dvasią, buvo absoliuti valios dermė. Tėvas pamilo pasaulį ir atidavė savo Sūnų; Dievo Sūnus „pamilo mane ir paaukojo save už mane“. Ši Tėvo ir Sūnaus vienybė, kurią patvirtino pats Jėzus, ataidi dažniausiai kartojamame Pauliaus pasveikinime: „Malonė ir ramybė jums nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris atidavė save už mūsų nuodėmes […] pagal mūsų Dievo ir Tėvo valią. Jam šlovė per amžių amžius! Amen“.[12]

C) Mes mylime Dievą kaip Tėvą, kurio charakterį atspindime ir kurio rūpesčiu pasitikime. Kalno pamoksle Jėzus ne kartą rodo į dangiškąjį Tėvą kaip pavyzdį mums. Mes, kaip Dievo vaikai, turime būti taikdariai. Turime daryti gerus darbus, kad Tėvui atitektų garbė. Atspindėdami Tėvo meilę turime mylėti savo priešus. Turime aukoti, melsdamiesi ir pasninkaudami tik savo Tėvo akyse. Turime atleisti kitiems, kaip mūsų Tėvas mums atleidžia. Užuot nerimavę, privalome pasitikėti savo Tėvo Apvaizda. Tokiu elgesiu, išplaukiančiu iš krikščioniško charakterio, vykdome savo dangiškojo Tėvo valią Dievo karalystėje.[13]

Pripažįstame, kad dažnai ignoruojame Dievo tėvystės tiesą ir netenkame bendravimo su Juo turtų. Įsipareigojame iš naujo ateiti pas Tėvą per Sūnų Jėzų: priimti Jo tėvišką meilę ir į ją atsiliepti; gyventi paklūstant Jo tėviškai drausmei; atspindėti Jo tėvišką charakterį visais savo poelgiais ir pažiūromis bei pasitikėti Jo tėviška apvaizda, nesvarbu, į kokias aplinkybes Jis mus atvestų.

4. Mes mylime Dievą Sūnų

Dievas įsakė Izraeliui mylėti VIEŠPATĮ Dievą ir rodyti išskirtinę ištikimybę. Panašiai ir mums mylėti Viešpatį Jėzų Kristų reiškia, kad mes tvirtai teigiame, jog Jis vienintelis yra Gelbėtojas, Viešpats ir Dievas. Biblija moko, kad Jėzus atlieka tuos pačius svarbiausius veiksmus kaip vienintelis Dievas. Kristus yra visatos Kūrėjas, istorijos Valdovas, visų tautų Teisėjas ir Gelbėtojas visų, kurie atsigręžia į Dievą.[14] Dieviškoje Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios lygybėje ir vienybėje Jis turi Dievo tapatybę. Kaip Dievas pašaukė Izraelį mylėti Jį sandoros tikėjimu, paklusnumu ir tarno liudijimu, taip ir mes teigiame savo meilę Jėzui Kristui pasitikėdami Juo, paklusdami Jam ir Jį garsindami.

A) Mes pasitikime Kristumi. Mes tikime keturių evangelijų liudijimu, kad Jėzus iš Nazareto yra Mesijas, Dievo paskirtasis ir atsiųstasis vykdyti unikalios Senojo Testamento Izraelio misijos, tai yra atnešti Dievo išganymo visoms tautoms, kaip Dievas ir pažadėjo Abraomui.

  1. Per Jėzų, pradėtą Šventosios Dvasios ir gimusį iš mergelės Marijos, Dievas prisiėmė žmogišką kūną ir gyveno tarp mūsų, būdamas visiškai Dievas ir visiškai žmogus.
  2. Per savo gyvenimą Jėzus buvo tobulai ištikimas ir paklusnus Dievui. Jis skelbė Dievo karalystę, mokė apie ją bei aiškino, kaip Jo mokiniai turi gyventi valdant Dievui.
  3. Savo tarnavimu ir stebuklais Jėzus paskelbė ir pademonstravo Dievo karalystės pergalę prieš blogį ir blogio galias.
  4. Mirdamas ant kryžiaus Jėzus prisiėmė mūsų nuodėmes, sumokėjo už jas visą kainą, atliko bausmę, iškentė gėdą, nugalėjo mirtį ir blogio galias bei sutaikė ir atpirko visą kūriniją.
  5. Savo kūnišku prisikėlimu Jėzus buvo Dievo išteisintas ir išaukštintas, užbaigė ir parodė visišką kryžiaus pergalę bei tapo atpirktos žmonijos ir atnaujintos kūrinijos pirmtakas.
  6. Nuo įžengimo į dangų jis valdo kaip visos istorijos ir kūrinijos Viešpats.
  7. Sugrįžęs Jėzus įvykdys Dievo teismą, sunaikins šėtoną, blogį ir mirtį bei įkurs visuotinę Dievo karalystę.

B) Mes paklūstame Kristui. Jėzus kviečia mus į mokinystę, ragina imti savo kryžių ir sekti Juo savęs išsižadėjimo, tarnystės ir paklusnumo keliu. „Jei mane mylite, jūs laikysitės mano įsakymų“, – pasakė Jis. – „Kam vadinate mane „Viešpatie, Viešpatie“, o nedarote, ką sakau?“ Mes esame pašaukti gyventi, kaip gyveno Kristus, ir mylėti, kaip Jis mylėjo. Išpažinti Kristų, bet ignoruoti Jo įsakymus yra pavojingai kvaila. Jėzus perspėja, kad daugelį tų, kurie reiškia pretenzijas į Jo vardą įspūdingais ir stebuklingais tarnavimais, Jis atstums kaip piktadarius.[15] Mes įsiklausome į Kristaus perspėjimą, nes nė vienas iš mūsų nesame apsaugoti nuo tokio siaubingo pavojaus.

C) Mes skelbiame Kristų. Tik Kristuje Dievas visiškai ir galutinai apreiškė Save ir tik per Kristų Dievas įgyvendino pasaulio išgelbėjimą. Todėl mes klaupiamės kaip mokiniai prie Jėzaus iš Nazareto kojų ir kartu su Petru Jam sakome: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus“, o kartu su Tomu: „Mano Viešpats ir mano Dievas.“ Nors mes Jo nesame matę, Jį mylime. Ir džiūgaujam su viltim laukdami Jo sugrįžimo dienos, kai pamatysime, koks Jis yra. O lig tos dienos prisidedame prie Petro ir Jono skelbdami, kad „nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“.[16]

Mes iš naujo įsipareigojame liudyti Jėzų Kristų ir visą Jo mokymą visame pasaulyje, žinodami, kad galėsime taip liudyti tik patys paklusdami Jo mokymui.

5. Mes mylime Šventąją Dvasią

Mylime Šventąją Dvasią Trejybės vienyje, kartu su Dievu Tėvu ir Dievu Sūnumi. Ji yra misionieriška Dvasia, siųsta misionieriško Tėvo ir misionieriško Sūnaus, įkvepianti gyvybę ir jėgą Dievo misionieriškai Bažnyčiai. Mes mylime Šventąją Dvasią ir meldžiame Jos, nes be Dvasios liudijimo Kristui mūsų liudijimas tuščias. Be apkaltinančio Dvasios darbo mūsų pamokslavimas bergždžias. Be Dvasios dovanų, vedimo ir jėgos mūsų misija – tik žmogiškos pastangos. O be Dvasios vaisių mūsų nepatrauklus gyvenimas negali atspindėti Evangelijos grožio.

A) Senajame Testamente matome Dievo Dvasią aktyviai dalyvaujančią pasaulio kūrime, išlaisvinimo ir teisingumo darbuose, pripildančią žmones ir suteikiančią jėgų įvairims tarnystėms. Dvasios pilni pranašai laukė Karaliaus ir Tarno, kurio Asmuo ir darbas bus apdovanoti Dievo Dvasia, atėjimo. Be to, pranašai laukė būsimojo amžiaus, kuris bus paženklintas Dievo Dvasios išsiliejimo, atneš naują gyvybę, klusnumą ir pranašystės dovaną visiems Dievo žmonėms – jauniems ir seniems, vyrams ir moterims.[17]

B) Per Sekmines Dievas išliejo savo Šventąją Dvasią, kaip žadėjo pranašai ir Jėzus. Pašventinanti Dvasia duoda vaisių tikinčiųjų gyvenime, pirmasis vaisius visada yra meilė. Dvasia pripildo Bažnyčią dovanų, kurių mes „karštai trokštame“ kaip nepakeičiamų priemonių krikščioniškai tarnystei. Dvasia suteikia mums jėgą misijai bei didžiulei tarnavimo darbų įvairovei. Dvasia padeda skelbti ir demonstruoti Evangeliją, įžvelgti tiesą, veiksmingai melstis bei nugalėti tamsos jėgas. Dvasia įkvepia ir lydi mūsų šlovinimą. Dvasia stiprina ir guodžia mokinius, kurie yra persekiojami arba kenčia dėl to, kad liudijo Kristų.[18]

C) Taigi mūsų misijos yra betikslės ir bevaisės, jei nėra vedamos Šventosios Dvasios ir palaikomas Jos jėgos. Tai pasakytina apie visus misijos matmenis: evangelizavimą, tiesos liudijimą, drausminimą, taikdarystę, visuomeninius įsipareigojimus, etinę transformaciją, rūpinimąsi kūrinija, blogio galių nugalėjimą, demoniškų dvasių išvarymą, ligonių gydymą, kentėjimą ir persekiojimų ištvėrimą. Viskam, ką darome Kristaus vardu, turi vadovauti ir suteikti jėgą Šventoji Dvasia. Naujajame Testamente tai akivaizdu iš ankstyvosios Bažnyčios gyvenimo ir apaštalų mokymo. Šiandien tai rodo vaisingumas ir augimas bažnyčių, kuriose Jėzaus sekėjai drąsiai veikia Šventosios Dvasios galia su pasitikėjimu ir lūkesčiu.

Nėra tikros ar visos Evangelijos ir autentiškos biblinės misijos be Šventosios Dvasios Asmens, darbo ir jėgos. Meldžiame didesnio šios biblinės tiesos apreiškimo ir jos, kaip tikrovės, išgyvenimo visose pasaulinio Kristaus Kūno dalyse. Žinome daugybę piktnaudžiavimų, pridengtų Šventosios Dvasios vardu, daugybę praktikų ir reiškinių, kurie nėra Šventosios Dvasios dovanos, aiškiai išvardytos Naujajame Testamente. Labai reikalinga geresnė įžvalga, aiškesnis perspėjimas neapsigauti ir atskleisti nesąžiningus bei savanaudiškus manipuliatorius, kurie piktnaudžiauja dvasine jėga, siekdami bedieviškai praturtėti. Pagaliau labai reikia nuolatinio biblinio mokymo ir pamokslavimo, persmelkto nuolankia malda, kuris padėtų eiliniams tikintiesiems suprasti tikrąją Evangelija ir ja džiaugtis, o netikrasatpažinti ir atstumti.

6. Mes mylime Dievo Žodį

Mylime Dievo Žodį Senojo ir Naujojo Testamento raštuose, persiimdami džiaugsmingu psalmininko pasigėrėjimu Toroje: „Mėgaujuosi tavo įsakymais, nes juos myliu […] Tikrai aš myliu tavo įsakymus labiau už auksą.“ Priimame visą Bibliją kaip Dievo Žodį, įkvėptą Dievo Dvasios, išsakytą ir užrašytą per žmones. Paklūstame jam, kaip vieninteliam aukščiausiam autoritetui, lemiančiam mūsų tikėjimą ir elgesį. Liudijame Dievo Žodžio galią, padedančią pasiekti išganymą. Tvirtiname, kad Biblija yra galutinis užrašytasis Dievo Žodis, nepranokstamas jokio tolimesnio apreiškimo, bet kartu džiaugiamės, kad Šventoji Dvasia apšviečia Dievo žmonių protus taip, jog Biblija nepaliauja skelbti Dievo tiesos naujais būdais visų kultūrų žmonėms.[19]

A) Asmuo, kurį atskleidžia Biblija. Mes mylime Bibliją, kaip nuotaka myli savo vyro laiškus, – ne popierių, ant kurio jie parašyti, o asmenį, kuris per juos kalba. Biblija pateikia mums paties Dievo Apreiškimą apie Jo tapatybę, charakterį, tikslus ir veiksmus. Ji – svarbiausia liudytoja apie Viešpatį Jėzų Kristų. Skaitydami ją mes su didžiuliu džiaugsmu per Jo Dvasią susitinkame su Juo. Mūsų meilė Biblijai – tai mūsų meilės Dievui išraiška.

B) Istorija, kurią pasakoja Biblija. Biblija pasakoja visuotinę istoriją apie pasaulio sukūrimą, nuopuolį, atpirkimą istorijoje ir naująją kūriniją. Šis visa aprėpiantis pasakojimas formuoja mūsų nuoseklią biblinę pasaulėžiūrą ir teologiją. Šio pasakojimo centre yra kulminaciniai Kristaus mirties ant kryžiaus ir prisikėlimo įvykiai, kurie sudaro Evangelijos esmę. Būtent ši istorija (Senajame ir Naujajame Testamente) pasakoja, kas mes esame, kodėl čia esame ir kur einame. Šis pasakojimas apie Dievo misiją apibrėžia mūsų tapatybę, įkvepia mūsų misiją ir įtikina mus, kad pabaiga yra Dievo rankose. Ši istorija turi formuoti Dievo žmonių atmintį bei viltį ir sudaryti jų evangelistinio liudijimo, perduodamo iš kartos į kartą, turinį. Mes turime garsinti Bibliją visais įmanomais būdais, mat jos žinia skirta visiems žemės žmonėms. Todėl iš naujo įsipareigojame tęsti Rašto vertimą, platinimą ir aiškinimą visose kultūrose bei visomis kalbomis, įskaitant tas, kurios daugiausia yra sakytinės ar neturi rašto.

C) Tiesa, kurią skelbia Biblija. Visa Biblija perteikia mums visą Dievo mokymą, tiesą, kurią Dievas nori, kad žinotume. Mes paklūstame jai kaip visiškai teisingai ir patikimai, nes tai yra Žodis Dievo, kuris negali meluoti ir neapvils. Ji aiškiai ir pakankamai atskleidžia išgelbėjimo kelią. Ji – visų Dievo tiesos matmenų tyrinėjimo ir suvokimo pagrindas.

Tačiau mes gyvename pasaulyje, kupiname melo ir tiesos atmetimo. Daugelyje kultūrų dominuoja reliatyvizmas, neigiantis, kad egzistuoja ar gali būti pažinta kokia nors absoliuti tiesa. Jei mes mylime Bibliją, turime pakilti ir apginti jos teiginius. Turime rasti naujų būdų, kaip aiškiai išreikšti Biblijos autoritetą visose kultūrose. Mes iš naujo įsipareigojame stengtis ginti Dievo apreiškimo tiesą, ir tai yra mūsų meilės darbo dėl Dievo Žodžio dalis.

D) Gyvenimas, kurio reikalauja Biblija. „Tas žodis tau labai arti, jis tavo lūpose ir tavo širdyje, kad jį vykdytumei.“ Jėzus ir Jokūbas kviečia mus būti ne tik Žodžio klausytojais, bet ir vykdytojais.[20] Biblija vaizduoja gyvenimo kokybę, kuri turi paženklinti tikintįjį ir tikinčiųjų bendruomenę. Iš Abraomo per Mozę, psalmininkus, pranašus ir Izraelio išmintį bei iš Jėzaus ir apaštalų sužinome, kad toks biblinis gyvenimo būdas apima teisingumą, gailestingumą, nuolankumą, sąžiningumą, teisumą, seksualinį tyrumą, dosnumą, malonumą, savęs atsižadėjimą, svetingumą, taikumą, neatsilyginimą piktu, gero darymą, atlaidumą, džiaugsmą, pasitenkinimą ir meilę. Ir visa tai susijungia šlovinimo, garbinimo bei ištikimybės Dievui gyvenime.

Pripažįstame, kad lengvai tvirtinam mylintys Bibliją nemylėdami gyvenimo, kurio ji moko, – daug kainuojančio praktinio paklusnumo Dievui per Kristų gyvenimo. Tačiau „niekas nepagiria Evangelijos iškalbingiau nei pasikeitęs gyvenimas ir niekas neužtraukia jai tokios negarbės kaip asmeninis nenuoseklumas. Mes esame įpareigoti elgtis taip, kad būtume verti Kristaus Evangelijos ir net „papuošti“ ją, išryškindami jos grožį šventu gyvenimu.“[21] Taigi dėl Kristaus Evangelijos mes iš naujo įsipareigojame įrodyti savo meilę Dievo Žodžiui juo tikėdami ir jam paklusdami. Nėra biblinės misijos be biblinio gyvenimo.

7. Mes mylime Dievo pasaulį

Kartu su Dievu karštai mylime šį pasaulį – viską, ką Dievas sukūrė, džiaugdamiesi Dievo apvaizda ir teisingumu visoje Jo kūrinijoje, skelbdami Gerąją Naujieną visai kūrinijai ir visoms tautoms bei laukdami dienos, kai žemė bus pilna Dievo šlovės, kaip kad vandenys užpildo jūrą.[22]

A) Mes mylime Dievo sukurtą pasaulį. Ši meilė nėra tik sentimentalus jausmas gamtai (to Biblijoje niekur neįsakyta jausti), o tuo labiau tai nėra panteistinis gamtos garbinimas (tai Biblijoje aiškiai draudžiama). Tai veikiau logiškas mūsų meilės Dievui įgyvendinimas rūpinantis tuo, kas Jam priklauso. „Žemė ir visa, kas joje, yra Viešpaties.“ Žemė yra Dievo, kurį mes tvirtiname mylintys ir Jam paklūstantys, nuosavybė. Paprastai tariant, rūpinamės žeme, nes ji priklauso Tam, kurį vadiname savo Viešpačiu.[23]

Žemę sukūrė, išlaiko ir atpirko Kristus.[24] Negalime tvirtinti, kad mylime Dievą, piktnaudžiaudami tuo, kas priklauso Kristui sukūrimo, atpirkimo ir paveldėjimo teise. Mes rūpinamės žeme ir atsakingai naudojamės jos gausiais ištekliais – ne pagal pasauliečių sampratą, o dėl Viešpaties. Jei Jėzus yra visos žemės Viešpats, mes negalime atskirti savo ryšio su Kristumi nuo elgesio su žeme. Mat skelbti Evangeliją, kurioje sakoma, kad „Jėzus yra Viešpats“, vadinasi, skelbti Evangeliją, kuri apima ir žemę, nes Kristus yra visos kūrinijos Viešpats. Taigi rūpinimasis kūrinija yra evangelinė užduotis Kristaus viešpatystėje.

Tokia meilė Dievo kūrinijai reikalauja, kad atgailautume dėl savo dalyvavimo naikinant žemės išteklius, švaistant ir teršiant, persiėmus nuodinga vartotojiškumo stabmeldyste. Verčiau imkimės neatidėliotinos ir pranašiškos ekologinės atsakomybės. Palaikome krikščionis, kurių misionieriškas pašaukimas yra saugoti aplinką, bei tuos, kurie pamaldžiai vykdo užduotį rūpintis žmogaus gerove, gamtos išteklius atsakingai valdant ir prižiūrint. Biblijoje skelbiamas Dievo atperkamasis tikslas pačiai kūrinijai. Visa misija reiškia įžvelgti, skelbti ir įgyvendinti biblinę tiesą, kad Dievo Evangelija yra Geroji Naujiena per kryžių ir Jėzaus Kristaus prisikėlimą kiekvienam asmeniui, visuomenei ir kūrinijai. Visi šie trys dalykai yra palaužti ir kenčia dėl nuodėmės; vis trys yra įtraukti į atperkančią meilę ir Dievo misiją; visi trys turi būti suprantamos Dievo žmonių misijos dalis.

B) Mes mylime tautų ir kultūrų pasaulį. „Iš vienos šaknies jis išvedė visą žmonių giminę, kuri gyvena visoje žemėje.“ Etninė įvairovė yra Dievo dovana kūrinijai. Ji išliks ir naujojoje kūrinijoje, kai ši bus išvaduota iš mūsų nuopuoliškų susiskaldymų bei konkurencijos. Mūsų meilė visiems žmonėms atspindi Dievo pažadą laiminti visas žemės tautas ir Dievo misiją sukurti Sau tautą iš visų giminių, kalbų, tautų ir žmonių. Mes turime mylėti viską, ką Dievas pasirinko laiminti, o į tai įeina visos kultūros. Istoriškai krikščionių misija, nors trukdoma destruktyvių nesėkmių, buvo įrankis ginti ir saugoti vietines kultūras ir jų kalbas. Tačiau dieviška meilė apima ir kritišką įžvalgą, mat visos kultūros turi ne tik teigiamų Dievo atvaizdo žmonių gyvenime įrodymų, bet ir neigiamų šėtono bei nuodėmės antspaudų. Mes trokštame matyti Evangeliją įsikūnijusią ir įsitvirtinusią visose kultūrose, atperkančią jas iš vidaus, kad jos galėtų atspindėti Dievo šlovę ir spinduliuojančią Kristaus pilnatvę. Mes laukiame, kol visų kultūrų lobiai, šlovė ir didybė bus perkelti į Dievo miestą – atpirkti ir apvalyti nuo visų nuodėmių, praturtinantys naują kūriniją.[25]

Tokia meilė visiems žmonėms reikalauja atsisakyti rasizmo bei etnocentrizmo blogybių ir oriai bei pagarbiai žiūrėti į kiekvieną etninę ir kultūrinę grupę, atsižvelgiant į jų vertingumą Dievui kūrinijoje bei atpirkime.[26]

Be to, tokia meilė reikalauja stengtis skelbti Evangeliją visur, visose tautose ir kultūrose. Jokia tauta – nei žydai, nei pagonys – neliko anapus didžiojo priesako ribų. Evangelizacija – tai išsiliejimas širdžių, kurios kupinos Dievo meilės Jo dar nepažįstantiems žmonėms. Mes su gėda pripažįstame, kad pasaulyje vis dar yra labai daug žmonių, kurie niekada negirdėjo žinios apie Dievo meilę per Jėzų Kristų. Mes atnaujiname įsipareigojimą, kuris įkvėpė Lozanos judėjimą nuo pat pradžių, panaudoti visas įmanomas priemones, kad Evangelija pasiektų visus žmones.

C) Mes mylime pasaulio vargšus ir kenčiančiuosius. Biblijoje sakoma, kad Viešpats maloningas visiems, kuriuos sukūrė, palaiko prislėgtuosius, myli svetimšalius, pamaitina išalkusius, remia našlaičius ir našlius.[27] Be to, Biblija parodo, kad Dievas nori tai daryti per žmones, atsidavusius tokiai veiklai. Dievas laiko atsakingais pirmiausia tuos, kurie paskirti būti visuomenės politiniais ar teisėtvarkos vadovais[28], tačiau visiems Dievo žmonėms įsakyta – per Įstatymą ir Pranašus, Psalmes ir Išminties knygas, Jėzų ir Paulių, Jokūbą ir Joną – atspindėti Dievo meilę ir teisingumą praktine meile ir teisingumu vargstantiems.[29]

Tokia meilė vargšams reikalauja, kad mes ne tik mėgtume gailestingumą ir atjautos darbus, bet ir būtume teisingi atskleisdami viską, kas engia bei išnaudoja vargšus, ir tam priešintumės. „Mes turime nebijoti pasmerkti blogį ir neteisybę, kad ir kur jie egzistuotų.“[30] Su gėda pripažįstame, kad šiuo atžvilgiu mums nepavyksta rodyti Dievo užsidegimo, įkūnyti Dievo meilės, atspindėti Dievo charakterio ir vykdyti Jo valios. Mes iš naujo pasiryžtame propaguoti teisingumą, taip pat solidarumą ir atstumtųjų bei prislėgtųjų užtarimą. Tokią kovą su blogiu laikome matmeniu dvasinės kovos, kuri gali vykti tik per kryžiaus ir prisikėlimo pergalę, Šventojoje Dvasioje ir su nuolatine malda.

D) Mes mylime savo artimą kaip save pačius. Jėzus ragino mokinius paklusti šiam įsakymui kaip antram pagal svarbą Įstatyme, bet paskui radikaliai sustiprino reikalavimą (tame pačiame skyriuje) „mylėkite ateivius kaip patys save“ į „mylėkite savo priešus“.[31]

Tokia meilė savo artimui reikalauja, kad atsilieptume visiems žmonėms iš Evangelijos širdies, paklusdami Kristaus įsakymui ir sekdami Kristaus pavyzdžiu. Ši meilė artimui apima kitų tikėjimų žmones ir pasiekia tuos, kurie mūsų nekenčia, šmeižia, persekioja ir net žudo. Jėzus mokė į melą atsakyti tiesa, darantiems bloga – gerumu, gailestingumu ir atleidimu, į smurtą ir jo mokinių žudymą – pasiaukojimu, kad patrauktume žmones pas Jį ir sutraukytume blogio grandinę. Kategoriškai atmetame smurto kelią skelbiant Evangeliją ir pagundą kerštauti tiems, kurie padarė mums bloga. Toks nepaklusnumas nesuderinamas su Kristaus pavyzdžiu bei mokymu ir Naujuoju Testamentu.[32] Kita vertus, meilės pareiga kenčiantiems artimiesiems ragina siekti teisingumo jų vardu deramai kreipiantis į teisėtvarkos ir valstybės pareigūnus, kurie funkcionuoja kaip Dievo tarnai, baudžiantys nedorėlius.[33]

E) Pasaulis, kurio nemylime. Gerosios Dievo kūrinijos pasaulis tapo žmogaus ir šėtono maišto prieš Dievą pasauliu. Mums įsakyta nemylėti to nuodėmingų geismų, godumo ir žmogiškos puikybės pasaulio. Su liūdesiu pripažįstame, kad kaip tik šie pasaulietiškumo požymiai dažnai iškreipia mūsų krikščionišką būtį ir paneigia mūsų evangelinį liudijimą.[34]

Iš naujo įsipareigojame neflirtuoti su nupuolusiu pasauliu ir jo praeinančiomis aistromis, bet mylėti visą pasaulį taip, kaip jį myli Dievas. Taigi mylime pasaulį šventai laukdami visos kūrinijos ir visų kultūrų atpirkimo bei atnaujinimo Kristuje, Dievo žmonių susirinkimo iš visų tautų iki žemės pakraščių ir visokios destrukcijos, skurdo, priešiškumo pabaigos. 

8. Mes mylime Dievo Evangeliją

Kaip Jėzaus mokiniai, mes esame Evangelijos žmonės. Mūsų tapatybės esmę sudaro užsidegimas dėl biblinės Gerosios Naujienos apie išganingąjį Dievo darbą per Jėzų Kristų. Mus vienija Dievo malonės išgyvenimas Evangelijoje ir motyvacija visais įmanomais būdais skelbti šią malonės Evangeliją iki žemės pakraščių.

A) Mums patinka Geroji Naujiena blogų naujienų pasaulyje. Evangelija kalba apie skaudžias žmogaus nuodėmės, nuopuolio ir vargo pasekmes. Žmonės sukilo prieš Dievą, atmetė Dievo autoritetą ir nepakluso Dievo Žodžiui. Šioje nuodėmingoje būsenoje esame svetimi Dievui, vienas kitam ir sukurtajai tvarkai. Nuodėmė verta Dievo pasmerkimo. Tie, kurie atsisako atgailauti ir „nepaklūsta mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Evangelijai“, bus nubausti. „Jiems teks kentėti amžiną pragaištį, atstumtiems nuo Viešpaties veido.“[35] Nuodėmės ir blogio jėgos pasekmės iškraipė visus žmogaus asmenybės matmenis (dvasinį, fizinį, intelektinį ir santykių). Jos persmelkė kultūrinį, ekonominį, socialinį, politinį ir religinį gyvenimą visose istorijos kultūrose ir kartose. Jos sukėlė žmonijai neišmatuojamą kančią ir padarė žalą Dievo kūrinijai. Šiame niūriame fone biblinė Evangelija iš tikrųjų yra labai gera naujiena.

B) Mums patinka Evangelijos pasakojamas. Evangelija kaip geras naujienas skelbia istorinius Jėzaus iš Nazareto gyvenimo, mirties ir prisikėlimo įvykius. Kaip Dovydo Sūnus, pažadėtasis Karalius Mesijas, Jėzus yra Tas, per kurį vienintelį Dievas įkūrė savo karalystę ir veikė dėl pasaulio išgelbėjimo, kad visos žemės tautos būtų palaimintos, kaip Jis pažadėjo Abraomui. Paulius apibrėžia Evangeliją sakydamas, kad „Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prisikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai; jis pasirodė Kefui, paskui Dvylikai“. Evangelija skelbia, kad ant Kristaus kryžiaus Dievas savo Sūnaus asmenyje vietoj mūsų prisiėmė bausmę, kurios vertos mūsų nuodėmės. Tuo pačiu svarbiu išgelbėjimo aktu, užbaigtu, apvainikuotu ir paskelbtu per prisikėlimą, Dievas laimėjo lemiamą pergalę prieš šėtoną, mirtį ir blogio galias, išvadavo mus iš jų galios ir baimės, užtikrino jų sunaikinimą ateityje. Dievas pasiekė visas ribas ir priešiškumus pranokstantį tikinčiųjų sutaikinimą su savimi ir vienų su kitais. Be to, Dievas įgyvendino galutinio visos kūrinijos sutaikinimo tikslą ir per kūnišką Jėzaus prisikėlimą suteikė mums pirmuosius naujosios kūrinijos vaisius. „Dievas Kristuje sutaikė su savimi pasaulį.“[36] Kaip mums patinka Evangelijos pasakojimas!

C) Mums patinka tikrumas, kurį suteikia Vien pasitikėdami Kristumi susijungiame su Juo per Šventąją Dvasią ir esame laikomi teisiais Kristuje prieš Dievą. Būdami išteisinti per tikėjimą, esame susitaikę su Dievu, ir pasmerkimas mums nebegresia. Mes gauname nuodėmių atleidimą. Dalydamiesi prisikėlusio Kristaus gyvybe, atgimstame gyva viltimi. Mes įsūnijami kaip Kristaus bendraįpėdiniai. Tampame Dievo sandoros tautos piliečiais, Dievo šeimos ir Dievo buveinės nariais. Taigi pasitikėdami Kristumi, esame visiškai užtikrinti išgelbėjimu ir amžinuoju gyvenimu, nes mūsų išgelbėjimas galiausiai priklauso ne nuo mūsų, o nuo Kristaus darbo ir Dievo pažado. „Jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.“[37] Kaip šis Evangelijos pažadas mums patinka!

D) Mums patinka Evangelijos atnešami pokyčiai. Evangelija yra Dievo jėga, keičianti gyvenimą ir veikianti pasaulyje. „Ji juk yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam.“[38] Vienintelė priemonė, per kurią priimami Evangelijos palaiminimai ir garantija, yra tikėjimas. Tačiau gelbstintis tikėjimas niekada nebūna vienas – jis neišvengiamai pasireiškia paklusnumu. Krikščionio paklusnumas yra „tikėjimas, kuris veikia meile“.[39] Mes nesame išgelbėti per gerus darbus, bet, būdami išgelbėti vien malone, esame „sutverti Kristuje Jėzuje geriems darbams“.[40] „Taip pat ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs.“[41] Etinį pasikeitimą, kurį atneša Evangelija, Paulius laikė Dievo malonės darbu – malonės, kuri pasiekė mūsų išgelbėjimą Kristaus pirmojo atėjimo metu, ir malonės, kuri moko mus gyventi etiškai Jo antrojo atėjimo šviesoje.[42] Pauliui „paklusti Evangelijai“ reiškė ir pasitikėti malone, ir būti jos mokomam.[43] Pauliaus misijos tikslas buvo skleisti „tikėjimo klusnumą“ visose tautose.[44] Ši aiškiai sandoriška terminologija primena Abraomą. Abraomas patikėjo Dievo pažadu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu. O paskui jis pakluso Dievo įsakymui ir įrodė tikėjimą. „Tikėjimu Abraomas pakluso…“[45] Atgaila ir įtikėjimas Jėzų Kristų yra pirmieji paklusnumo aktai, kuriuos atlikti kviečia Evangelija; tolimesnis paklusnumas Dievo įsakymams yra gyvenimo būdas, kuris tampa įmanomas Evangelijos suteikta pašventinančia Šventąja Dvasia.[46] Taigi paklusnumas yra gyvas gelbstinčio tikėjimo įrodymas ir gyvas jo vaisius. Be to, paklusnumas liudija mūsų meilę Jėzui. „Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli.“[47] „Iš to patiriame, jog esame jį pažinę, kad laikomės jo įsakymų.“[48] Kaip Evangelijos jėga mums patinka!

9. Mes mylime Dievo žmones

Dievo žmonės yra tie iš visų amžių ir tautų, kuriuos Dievas Kristuje pamilo, išsirinko, pašaukė, išgelbėjo ir pašventino kaip savo nuosavus žmones, kad jie, kaip naujosios kūrinijos piliečiai, turėtų dalį Kristaus šlovėje. Taigi mums, kaip tiems, kuriuos Dievas mylėjo nuo amžinybės iki amžinybės ir per visą mūsų siautulingą bei maištingą istoriją, yra įsakyta mylėti vieniems kitus. Mat „jei Dievas mus taip pamilo, tai ir mes turime mylėti vieni kitus“, taigi „būkite Dievo sekėjai […] ir gyvenkite meile, kaip ir Kristus pamilo jus ir atidavė už mus save“. Meilė vienas kitam Dievo šeimoje yra ne tik pageidautinas pasirinkimas, bet ir neišvengiamas įsakymas. Tokia meilė yra pirmasis paklusnumo Evangelijai įrodymas, būtina mūsų pavaldumo Kristaus viešpatystei išraiška ir galingas pasaulinės misijos variklis.[49]

A) Meilė kviečia mus būti vieningus. Jėzaus įsakymas mokiniams mylėti vieniems kitus susijęs su Jo malda, kad jie būtų viena. Ir įsakymas, ir malda yra misionieriški: „iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai“, „kad pasaulis įtikėtų, jog tu [Tėve] esi mane siuntęs“.[50] Galingiausiai įtikinantis Evangelijos tiesos požymis yra tas, kad krikščionys susivienija meile, nepaisydami įsišaknijusių pasaulio skirtumų – rasės, odos spalvos, lyties, socialinių klasių, ekonominių privilegijų ar politinių sąjungų apribojimų. Tačiau mažai kas taip griauna mūsų liudijimą, kaip tų pačių susiskaldymų atspindėjimas ir gausėjimas tarp krikščionių. Mes neatidėliotinai siekiame naujos globalinės Kristaus Kūno partnerystės visuose žemynuose, kuri būtų įsišaknijusi gilioje abipusėje meilėje, abipusiame nuolankume ir dramatiškame ekonominiame dalijimesi be paternalizmo ar nesveikos priklausomybės. Siekiame to ne tik norėdami parodyti savo vienybę Evangelijoje, bet ir dėl Kristaus vardo bei Dievo misijos visame pasaulyje.

B) Meilė kviečia mus būti sąžiningus. Meilė kalba tiesą su Niekas nemylėjo Dievo žmonių labiau nei Izraelio pranašai ir pats Jėzus. Tačiau niekas sąžiningiau už juos ir nepasipriešino jų paklydimui, stabmeldystei ir maištui prieš sandoros Viešpatį. Tai darydami jie ragino Dievo tautą atgailauti, kad jiems būtų atleista ir jie būtų sugrąžinti į Dievo tarnystę. Tas pats pranašiškos meilės balsas dėl tos pačios priežasties turi būti girdimas ir šiandien. Mūsų meilę Dievo bažnyčiai varsto širdgėla dėl blogybių tarp mūsų, kurios taip iškraipo mūsų brangaus Viešpaties Jėzaus Kristaus veidą ir paslepia nuo pasaulio Jo grožį – pasaulio, kuriam taip desperatiškai reikia artintis prie Jo.

C) Meilė kviečia mus būti solidarius. Meilė vienas kitam ypač apima rūpinimąsi tais, kurie persekiojami ir kalinami dėl savo tikėjimo bei liudijimo. Jei kenčia viena kūno dalis, su ja kenčia visos. Mes visi kaip Jonas esame „sielvarto, karalystės bei ištvermės“ bendrininkai Jėzuje.[51] Mes įsipareigojame kartu kentėti su Kristaus Kūno nariais visame pasaulyje, informuodami, melsdamiesi, užtardami ir palaikydami juos kitais būdais. Tokį dalyvavimą laikome ne vien gailestingumo apraiška, bet ir noru sužinoti, ko kenčianti Bažnyčia gali išmokyti, ką gali duoti Kristaus Kūno dalims, kurios panašių kančių nepatiria. Esame įspėti, kad patenkinta savimi ir atsipalaidavusi dėl savo gerovės Bažnyčia gali būti Kristaus laikoma akla dėl savo skurdo kaip ir Laodikėjos bažnyčia, kurioje Jis pats jaučiasi svetimas.[52]

Jėzus ragina visus savo mokinius drauge būti viena šeima tarp tautų, sutaikyta bendruomene, kurioje jo sutaikanti malonė sugriauna visas nuodėmingas užtvaras. Ši Bažnyčia yra malonės, paklusnumo ir meilės Šventojoje Dvasioje bendruomenė, kurioje atsispindi šlovingos Dievo savybės bei maloningi Kristaus bruožai ir pasirodo įvairiaspalvė Dievo išmintis. Kaip gyviausia dabartinė Dievo karalystės išraiška, Bažnyčia yra sutaikytųjų, kurie gyvena nebe sau, o juos pamilusiam ir už juos Save atidavusiam Gelbėtojui, bendruomenė.

10. Su meile atsidavę Dievo misijai

Esame atsidavę pasaulinei misijai, nes ji svarbiausia mūsų supratimui apie Dievą, Bibliją, Bažnyčią, žmonijos istoriją ir galutinę ateitį. Visa Biblija atskleidžia Dievo misiją viską danguje ir žemėje pavesti Kristui, sutaikyti tai per Jo kryžiaus kraują. Įgyvendindamas savo misiją Dievas pakeis nuodėmės ir blogio pažeistą kūriniją nauja kūrinija, kurioje nebebus nuodėmės ar prakeikimo. Dievas ištesės savo pažadą Abraomui palaiminti visas žemės tautas per Jėzaus, Mesijo, Abraomo palikuonio, Evangeliją. Dievas pakeis susiskaldžiusį Jo nuteistų išsiblaškiusių tautų pasaulį nauja Kristaus kraujo atpirkta žmonija iš visų giminių, tautų, žmonių ir kalbų, sutelkta garbinti mūsų Dievo ir Gelbėtojo. Kai Kristus grįš įkurti savo amžinosios gyvybės, teisingumo ir taikos karalystės, Dievas sunaikins mirties, sugedimo ir smurto valdžią. Tuomet Dievas, Emanuelis, gyvens tarp mūsų, ir pasaulio karalystė taps mūsų Viešpaties ir Jo Kristaus karalyste, ir Jis valdys per amžių amžius.[53]

A) Mūsų dalyvavimas Dievo misijoje. Dievas ragina savo žmones prisijungti prie Jo misijos. Bažnyčia iš visų tautų per Mesiją Jėzų yra Dievo tautos Senajame Testamente tąsa. Su ja buvome pašaukti per Abraomą ir įpareigoti būti palaiminimu bei šviesa tautoms. Su ja turime būti ugdomi bei mokomi per įstatymą ir pranašus būti šventumo, gailestingumo ir teisingumo bendruomenė nuodėmių ir kančios kupiname pasaulyje. Mes buvome atpirkti per Jėzaus Kristaus kryžių ir prisikėlimą bei Šventosios Dvasios įgalioti liudyti, ką Dievas padarė Kristuje. Bažnyčia egzistuoja tam, kad amžinai garbintų ir šlovintų Dievą ir dalyvautų istoriją keičiančioje Dievo misijoje. Mūsų misija visiškai priklauso nuo Dievo misijos, yra nukreipta į visą Dievo kūriniją ir iš esmės pagrįsta atperkančia kryžiaus pergale. Tai tauta, kuriai priklausome, kurios tikėjimą išpažįstame ir kurios misijoje dalyvaujame.

B) Mūsų misijos vientisumas. Visos mūsų misijos šaltinis yra tai, ką Dievas padarė Kristuje, kad atpirktų visą pasaulį, kaip apreikšta Biblijoje. Mūsų evangelistinė užduotis – paskelbti tą Gerąją Naujieną visoms tautoms. Visos mūsų misijos kontekstas yra pasaulis, kuriame gyvename, nuodėmės, kančios, neteisybės ir netvarkos kūrinijoje pasaulis, į kurį Dievas mus atsiuntė, kad mylėtume ir tarnautume Kristui. Todėl visa mūsų misija turi atspindėti evangelizavimo ir uolios veiklos pasaulyje integraciją (ir viena, ir kita įsakyta bei įkvėpta viso Dievo Evangelijos biblinio Apreiškimo).

„Pats evangelizavimas yra istorinio, biblinio Kristaus, kaip Gelbėtojo ir Viešpaties, skelbimas, siekiant įtikinti žmones ateiti pas Jį asmeniškai ir susitaikyti su Dievu… Evangelizavimo rezultatai apima paklusnumą Kristui, įsitraukimą į Jo Bažnyčią ir atsakingą tarnavimą pasaulyje… Mes tvirtiname, kad evangelizavimas ir įsitraukimas į socialinę-politinę veiklą yra mūsų krikščioniškos pareigos dalis. Nes abu šie dalykai yra doktrinų apie Dievą ir žmogų, mūsų meilės artimui ir mūsų paklusnumo Jėzui Kristui būtina išraiška. […] Išgelbėjimas, kurį skelbiame, turėtų pakeisti visą mūsų asmeninę ir socialinę atsakomybę. Tikėjimas be darbų yra miręs.“[54]

„Integrali misija – tai Evangelijos skelbimas ir demonstravimas. Evangelizacija ir socialinė veikla ne tik turi būti atliekamos kartu. Veikiau integralioje misijoje skelbimas, kai kviečiame žmones mylėti ir atgailauti visose gyvenimo srityse, turi socialines pasekmes. O visuomeninis darbas, kai liudijame keičiančią Jėzaus Kristaus malonę, turi evangelistines pasekmes. Jei ignoruotume pasaulį, išduotume Dievo Žodį, kuris siunčia mus tarnauti pasauliui. Jei ignoruotume Dievo Žodį, neturėtume ką duoti pasauliui.“[55]

Mes įsipareigojame integraliai ir dinamiškai panaudoti visus misijos, kuriai Dievas šaukia savo Bažnyčią, matmenis.

  • Dievas liepia mums skelbti visoms tautoms Dievo apreiškimo ir Dievo išganingos malonės per Jėzų Kristų Evangelijos tiesą, raginant visus žmones atgailauti, įtikėti, pasikrikštyti ir tapti paklusniais
  • Dievas įsako mums atspindėti Jo charakterį gailestingai rūpinantis vargstančiais ir demonstruoti Dievo karalystės vertybes bei jėgą, siekiant teisingumo, taikos ir rūpinantis Dievo kūrinija.

Atsiliepdami į Dievo beribę meilę mums per Kristų ir iš savo plūstančios meilės Jam mes, padedami Šventosios Dvasios, iš naujo pasižadame visiškai paklusti viskam, ką liepia Dievas, nuolankiai, džiaugsmingai ir drąsiai. Mes atnaujiname šią sandorą su Viešpačiu – Viešpačiu, kurį mylime, nes Jis pirmas mus pamilo.

Antra dalis

Pasauliui, kuriam tarnaujame: Keiptauno raginimas veikti

Įvadas

Mūsų sandora su Dievu sujungia meilę ir paklusnumą. Dievas džiaugiasi matydamas mūsų „tikėjimo darbus“ ir mūsų „meilės pastangas“[56], nes „mes esame jo kūrinys, sukurtas Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti“.[57]

Kaip pasaulinės Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariai, turime stengtis klausyti Dievo balso per Šventąją Dvasią. Mes klausėmės šio balso, pasiekiančio mus per Jo užrašytąjį Žodį Laiško efeziečiams ekspozicijoje ir per Jo žmonių balsus visame pasaulyje. Šešios pagrindinės mūsų suvažiavimo temos sudaro planą, padedantį įžvelgti ateities prioritetus ir sunkumus, kylančius pasaulinei Kristaus Bažnyčiai. Mes nenorime pasakyti, kad šie įsipareigojimai yra vieninteliai, kurių turi paisyti Bažnyčia, ar kad visi turi tuos pačius prioritetus.

IIA. Liudyti Kristaus tiesą pliuralistiniame, globalizuotame pasaulyje

1. Tiesa ir Kristaus asmuo

Jėzus Kristus yra visatos tiesa. Kadangi Jėzus yra tiesa, tiesa Kristuje yra (i) asmeninė ir objektyvi, (ii) universali ir kontekstinė, (iii) galutinė ir dabartinė.

A) Kaip Kristaus mokiniai, esame pašaukti būti tiesos žmonėmis.

  1. Mes turime gyventi Gyventi tiesa – tai būti veidu Jėzaus, per kurį apakusiems protams apreiškiama Evangelijos šlovė. Žmonės matys tiesą veiduose tų, kurie ištikimai ir mylėdami gyvena dėl Jėzaus.
  2. Mes turime skelbti tiesą. Žodinis Evangelijos tiesos skelbimas mūsų misijoje išlieka svarbiausias. Tai negali būti atskirta nuo gyvenimo tiesa. Darbai ir žodžiai turi sutapti.

B) Raginame bažnyčių vadovus, ganytojus ir evangelistus mokyti ir skelbti pilną biblinę Evangeliją kaip darė Paulius – visą jos kosminį mastą ir tiesą. Privalome pateikti Evangeliją ne tik kaip siūlančią individualų išgelbėjimą ar geresnį problemų sprendimą nei kad kiti dievai, o kaip Dievo planą visai visatai Kristuje. Kartais žmonės ateina pas Kristų, kad patenkintų kokį nors asmeninį poreikį, bet jie pasilieka su Kristumi supratę, kad Jis yra tiesa.

2. Tiesa ir pliuralizmo iššūkis

Kultūrinis ir religinis pliuralizmas yra labai realūs. Pavyzdžiui, Azijos krikščionys tai patiria jau šimtmečius. Kiekviena religija tvirtina, kad būtent jos kelias yra teisingas. Daugelis stengiasi gerbti ir sugyventi su kitų tikėjimų nuostatomis. Tačiau postmodernusis, reliatyvusis pliuralizmas yra kitoks. Ši ideologija nepripažįsta absoliučios, universalios tiesos. Nors tiesos teiginius ji toleruoja, tačiau laiko juos ne daugiau kaip kultūriniais dariniais. (Tai nelogiška pozicija, nes kaip vienintelė ir absoliuti tiesa laikomas įsitikinimas, kad vienintelės, absoliučios tiesos nėra.) Toks pliuralizmas pritaria „tolerancijai“ kaip didžiausiai vertybei, bet šalyse, kurių viešojoje erdvėje viešpatauja sekuliarizmas ar agresyvusis ateizmas, jis gali įgauti priespaudos formas.

A) Mes norime matyti daugiau žmonių, atsiduodančių sunkiam rimtos apologetikos darbui. Tai turi vykti dviem lygmenimis.

  1. Turime atpažinti, aprūpinti ir melstis už tuos, kurie gali aukščiausiame intelektiniame ir viešajame lygmenyje užtarti ir ginti biblinę tiesą.
  2. Raginame krikščionių vadovus ir ganytojus drąsinti visus tikinčiuosius ir sudaryti jiems galimybes su pranašiška įžvalga ir aktualumu skelbti tiesą kasdieniame bendravime ir taip visais atžvilgiais įsitraukti į kultūrą, kurioje gyvename.

3. Tiesa ir darbovietė

Biblijoje atskleidžiama tokia Dievo tiesa: žmogaus darbas taip pat įeina į gerąjį Dievo planą, skirtą kūrinijai. Kai tarnaujame Dievui pagal įvairius pašaukimus, visas mūsų gyvenimas darbe yra tarnystė. Tačiau Bažnyčios mąstymą ir veiklą persmelkė neteisinga samprata apie prarają tarp dvasios ir pasaulio[58]. Pagal tokią sampratą religinė veikla priklauso Dievui, o kiti darbai – ne.[59] Nemažai krikščionių daugumą laiko praleidžia darbe, kurį dvasiniu požiūriu laiko menkaverčiu (vadinamasis pasaulietinis darbas). Bet Dievas yra viso gyvenimo Viešpats. „Ir ką tik darytumėte, darykite iš širdies, kaip Viešpačiui, o ne žmonėms“[60] – sako Paulius pagonių darbuose triūsiantiems vergams.

Nepaisant didžiulių evangelizavimo ir bendravimo galimybių darbovietėje, kur suaugę krikščionys daugiausia bendrauja su nekrikščionimis, tik nedaugelis bažnyčių puoselėja viziją ruošti savo žmones išnaudoti šią progą. Kadangi nepavedame viso gyvenimo Kristaus viešpatystei, nelaikome darbo bibliškai ir iš esmės svarbiu.

A) Šią sakralumo ir pasaulietiškumo perskyrą laikome pagrindine kliūtimi sutelkti visus Dievo žmones Dievo misijoje ir raginame viso pasaulio krikščionis atmesti nebiblines jos prielaidas ir priešintis žalingam jos poveikiui. Mes prieštaraujame tendencijai laikyti tarnavimą ir misiją (vietinę ir tarpkultūrinę) darbu, atliekamu daugiausia vien Bažnyčios apmokamų tarnautojų ir misionierių, kurie visame Kristaus Kūne tėra mažuma.

B) Raginame visus tikinčiuosius priimti ir laikyti savo kasdieninį tarnavimą ir misiją tuo darbu, kurį Dievas juos pašaukė atlikti. Kviečiame ganytojus ir Bažnyčios vadovus remti tokį žmonių tarnavimą bendruomenėje ir darbovietėje, aprūpinti „šventuosius tarnystės darbui“[61] kiekvienoje jų gyvenimo srityje.

C) Turime intensyviau mokyti visus Dievo žmones apie visą gyvenimą trunkančią mokinystę, t. y. gyventi, mąstyti, dirbti ir kalbėti pagal Bibliją su misionierišku veiksmingumu visur ir visomis aplinkybėmis kasdienybėje ir darbe.

Įvairiausių gebėjimų, amatų, verslų, užsiėmimų ir profesijų krikščionys dažnai gali pasiekti vietas, kurios tradiciniams bažnyčių steigėjams ir evangelistams neprieinamos. Tai, ką šie „palapinių audėjai“[62] ir verslininkai atlieka darbovietėse, turi būti vertinama kaip tam tikra vietinės bažnyčios tarnavimo išraiška.

D) Raginame bažnyčių vadovus suprasti tarnavimo darbovietėje strategiją ir suburti, aprūpinti ir siųsti savo bažnyčios narius kaip misionierius į darbovietes tiek vietinėse bendruomenėse, tiek šalyse, kurios yra uždaros tradicinėms Evangelijos liudijimo formoms.

E) Skatiname misijos vadovus visiškai įtraukti „palapinių audėjus“ į globalią misijų strategiją.

4. Tiesa ir globalizuota žiniasklaida

Įsipareigojame naujai, kritiškai ir kūrybiškai bendradarbiauti su žiniasklaida ir technologijomis kaip viena iš galimybių skelbti Kristaus tiesą žiniasklaidos kultūroje. Turime tai daryti kaip Dievo tiesos, malonės, meilės, taikos ir teisingumo pasiuntiniai. Įvardijame šiuos pagrindinius poreikius:

A) Suvokti žiniasklaidos skleidžiamą informaciją: padėti žmonėms kritiškiau vertinti gaunamą informaciją ir už jos slypinčią pasaulėžiūrą. Žiniasklaida gali būti neutrali, o kartais net palanki Tačiau ji taip pat naudojama pornografijai, smurtui ir godumui propaguoti. Mes raginame ganytojus ir bažnyčias atvirai tai apsvarstyti, mokyti tikinčiuosius priešintis neigiamam žiniasklaidos spaudimui ir pagundoms ir nukreipti tikinčiuosius tinkama linkme.

B) Atstovavauti žiniasklaidoje: išugdyti tikrus ir patikimus krikščionis, dirbančius žiniasklaidoje ir pramogų pasaulyje, ir tokio pobūdžio darbą laikyti vertingu – terpe, kurioje liudijamas Kristus.

C) Tarnauti pasitelkiant žiniasklaidos priemones: kūrybiškai, kombinuojant „tradicines“, „senas“ ir „naujas“ žiniasklaidos priemones perteikti Kristaus Evangeliją holistinės biblinės pasaulėžiūros kontekste.

5. Tiesa ir menai misijoje

Mes turime kūrybingumo dovaną, nes esame sukurti pagal Dievo atvaizdą. Menas, išreiškiamas daugybe formų, yra neatsiejamas nuo žmogiškos veiklos ir gali atspindėti Dievo grožį ir tiesą. Menininkai yra tiesos kalbėtojai, taigi menai yra vienas iš svarbių būdų, kuriais galime išsakyti Evangelijos tiesą. Drama, šokis, pasakojimas, muzika ir vizualinės priemonės gali išreikšti ir mūsų palūžusią tikrovę, ir į Evangeliją sutelktą viltį, kad viskas bus atnaujinta.

Misijos pasaulyje menai – tai neišsemiami ištekliai. Aktyviai skatiname krikščionis kuo labiau užsiimti menais.

A) Trokštame matyti Bažnyčią, visose kultūrose aktyviai panaudojančią menus kaip misijos kontekstą:

  1. grąžinant menus atgal į tikinčiųjų bendruomenės gyvenimą kaip svarų ir vertingą mūsų pašaukimo į mokinystę komponentą;
  2. remiant tuos, kurie turi meninių gebėjimų, ypač seseris ir brolius Kristuje, kad jie galėtų klestėti savo veikloje;
  3. panaudojant menus kurti svetingą aplinką, kad joje galėtume pažinti artimą ir svetimą;
  4. gerbiant kultūrinius skirtumus ir džiaugiantis skirtingomis meninėmis išraiškomis.

6. Tiesa, mokslas ir naujosios technologijos

Šis amžius žinomas kaip biotechnologijų amžius, kuriame daroma pažanga visose naujosiose technologijose (biotechnologijos, informacinės technologijos, skaitmeninės technologijos, nanotechnologijos, virtuali tikrovė, dirbtinis intelektas, robotai). Tai be galo svarbu Bažnyčiai ir misijai, ypač turint omeny biblinę tiesą apie tai, ką reiškia būti žmogumi. Viešojoje politikoje turime skatinti nuoširdų krikščionišką atsaką ir praktinę veiklą, kad užtikrintume, jog technologijos, mokslas nebus panaudojami manipuliuoti mūsų, kaip tų, kuriuos Dievas sukūrė pagal Savo atvaizdą, žmogiškumu, jį iškraipyti ir sunaikinti, o verčiau bus pasitelkti išsaugoti ir geriau atskleisti žmogiškumą. Mes raginame:

A) vietinių bažnyčių vadovus (i) skatinti, remti ir ieškoti bažnyčios narių, kurie dirba kaip profesionalai mokslo, technologijų, sveikatos priežiūros ir viešosios politikos srityje; (ii) paaiškinti teologija besidomintiems studentams, kaip svarbu krikščionims dirbti šiose srityse;

B) seminarijas įtraukti šias sritis į savo planus, kad būsimieji krikščionys vadovai ir teologijos dėstytojai supratingai ir su krikščioniška kritika vertintų naująsias technologijas;

C) teologus ir vyriausybėje, versle, akademiniame pasaulyje ir technikos srityje dirbančius krikščionis kurti nacionalines ar regionines „mąstymo bazes“[63] arba bendrijas tam, kad paskatintų kitus domėtis naujosiomis technologijomis ir formuotų viešąją politiką kalbėdami bibliškai ir aktualiai.

D) visas vietines krikščionių bendruomenes gerbti unikalų žmogaus gyvybės orumą ir šventumą praktiškai rūpinantis visu žmogumi, t. y. fiziniais, emociniais, santykių ir dvasiniais mūsų žmogiškumo aspektais.

7. Tiesa ir viešosji erdvė

Tarpusavyje susijusios valdžios, verslo ir akademinio gyvenimo srityse daro didelę įtaką kiekvienos tautos vertybėms ir, paprastai kalbant, nulemia Bažnyčios laisvę.

A) Mes raginame Kristaus sekėjus aktyviai įsitraukti į šias sritis ir tarnaujant visuomenei, ir asmeniniame darbe, kad jie formuotų visuomenės vertybes ir darytų įtaką viešoms diskusijoms. Skatiname remti krikščioniškas mokyklas ir universitetus, kuriems rūpi akademinis tobulumas ir biblinė tiesa.

B) Korupcija Biblijoje smerkiama. Ji kenkia vystytis ekonomikai, trukdo priimti teisingus sprendimus ir ardo visuomenės darną. Jokia tauta neišvengė korupcijos. Kviečiame krikščionis, ypač jaunus darbuotojus, darbovietėse kūrybiškai apgalvoti, kaip geriausia atsispirti šiai negandai.

C) Raginame jaunus krikščionis mokslininkus imtis ilgalaikio darbo pasaulietiniuose universitetuose, kad (i) mokytų ir (ii) plėtotų savo savo dėstomą dalyką pagal biblininį supratimą ir taip darytų įtaką savo srityje. Mes nedrįstame ignoruoti akademinio pasaulio.[64]

IIB. Kurti Kristaus taiką susiskaldžiusiame pasaulyje

1. Kristaus sukurtoji taika

Susitaikymas su Dievu neatskiriamas nuo mūsų susitaikymo vienas su kitu. Kristus, kuris yra mūsų taika, sutaikė per kryžių ir skelbė taiką susiskaldžiusiam žydų ir pagonių pasauliui. Dievo žmonių vienybė yra ir faktas („Jis… iš abejų padaręs viena“), ir įpareigojimas („uoliai sergėkite Dvasios vienybę taikos ryšiu“). Dievo planas suvienyti visą kūriniją Kristuje įvykdomas etniniame naujosios Dievo žmonijos sutaikinime. Tokia yra Evangelijos jėga, pažadėta Abraomui.[65]

Mes teigiame, kad žydams sandoros ir Dievo pažadai nebuvo svetimi, o pagonims, kaip apibūdina Paulius, vis dar reikia susitaikyti su Dievu per Mesiją Jėzų. Kalbant apie nuodėmę, pasak Pauliaus, nėra skirtumo tarp žydo ir pagonio; tą patį galima pasakyti ir apie išgelbėjimą. Tik kryžiuje ir per kryžių ir vieni, ir kiti gali ateiti pas Dievą Tėvą per vieną Dvasią.[66]

A) Taigi mes ir toliau uoliai tvirtiname, kad visa Bažnyčia privalo skelbti žydų tautai Gerąją Naujieną apie Jėzų kaip Mesiją, Viešpatį ir Gelbėtoją. Ir Laiško romiečiams 14–15 skyrių dvasia raginame tikinčiuosius, kilusius iš pagonių, priimti, drąsinti ir melstis už mesijinių žydų tikinčiuosius, liudijančius savo tautai.

Be to, susitaikymas su Dievu ir vienas su kitu yra pagrindas ir motyvas siekti teisingumo, kurio reikalauja Dievas ir be kurio, pasak Dievo, negali būti taikos. Tikras ir ilgalaikis susitaikymas reikalauja pripažinti buvusias ir esamas nuodėmes, atgailauti prieš Dievą, išpažinti jas tam, kuriam padaryta žala, siekti atleidimo ir jį gauti. Be to, tai apima Bažnyčios įsipareigojimą siekti teisingumo arba skriaudos atlyginimo (kai įmanoma) tiems, kurie kentė smurtą ar priespaudą.

B) Mes trokštame matyti pasaulinę Kristaus Bažnyčią – tuos, kurie buvo sutaikyti su Dievu – gyvenančius taikiai vienas su kitu, atsidavusiai kuriančius biblinę taiką ir kovojančius dėl jos Kristaus vardu.

2. Kristaus taika etniniuose konfliktuose

Etninė įvairovė kūrinijoje yra Dievo sumanymas ir dovana.[67] Ją sugadino žmogaus nuodėmė ir išdidumas, kurie virto sumaištimi, kova, smurtu ir tautų karais. Tačiau etninė įvairovė bus išsaugota ir naujojoje kūrinijoje, kai visų tautų, genčių, giminių ir kalbų žmonės susirinks kaip atpirkta Dievo tauta.[68] Pripažįstame, kad dažnai, mąstydami apie sukūrimą ir atpirkimą, nežiūrime rimtai į etninę tapatybę ir nevertiname jos taip, kaip Biblija. Mes negerbiame kitų etninės tapatybės ir ignoruojame gilias žaizdas, kurias padarė tokia ilgalaikė nepagarba.

A) Raginame bažnyčių ganytojus ir vadovus skelbti biblinę tiesą apie etninę įvairovę. Turime teigiamai vertinti visų Bažnyčios narių etninę tapatybę. Tačiau taip pat turime parodyti, kaip mūsų etninę ištikimybę subjaurojo nuodėmė, ir aiškinti krikščionims, kad per kryžių visa mūsų etninė tapatybė yra pavaldi mūsų atpirktajai tapatybei kaip naujajam žmogiškumui Kristuje.

Mes su širdgėla bei gėda pripažįstame, kad krikščionys bendrininkavo kai kuriuose destruktyviausiuose etninio smurto ir priespaudos veiksmuose ir kad daugybė Bažnyčios narių apgailėtinai tylėjo vykstant tokiems konfliktams. Šie veiksmai yra: rasizmas ir juodosios vergijos istorija ir palikimas, sektantiškas smurtas tarp krikščionių, vietinių gyventojų išnaikinimas, tarpreliginis, politinis ir etninis smurtas, palestiniečių kančios, kastų engimas ir genčių genocidas. Krikščionys, kurie savo veiksmais ar neveiklumu prisidėjo prie pasaulio susiskaldymo, labai pakenkė mūsų skelbimiamai taikos Evangelijai. Todėl:

B) Evangelijos labui mes raudame ir kviečiame atgailauti krikščionis, kurie prisidėjo prie etninio smurto, neteisybės ar priespaudos. Raginame atgailauti ir už daugybę atvejų, kai krikščionys prie tokių blogybių prisidėjo tyla, apatija, tariamu neutralumu arba kurdami neteisingus teologinius jų pateisinimus.

Jei Evangelija nėra giliai įsišaknijusi į kontekstą, jei ji nemeta iššūkio pagrindinėms neteisingumą propoguojančioms pasaulėžiūroms bei sistemoms ir jų nekeičia, tuomet, atėjus sunkiam metui, sąjunga su krikščionimis nusimetama kaip nereikalingas apsiaustas ir žmonės vėl ima elgtis kaip neatgimusieji. Evangelizavimas be mokinystės ar prabudimas be radikalaus paklusnumo Kristaus įsakymams yra ne tik ydingi, bet ir pavojingi.

Mes laukiame dienos, kai Bažnyčia bus ryškiausiai pasaulyje šviečiantis etninio susitaikymo pavyzdys ir aktyviausia ragintoja spręsti konfliktus. Toks siekis, įsišaknijęs Evangelijoje, ragina mus:

C) Visiškai priimti sutaikančią Evangelijos jėgą ir teisingai ją aiškinti. Tai apima visą biblinį atpirkimo suvokimą: Jėzus ne tik užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus, kad sutaikytų mus su Dievu, bet ir sunaikino tarpusavio priešiškumą, kad sutaikytų mus vieną su kitu.

D) Praktikuoti taikų gyvenimo būdą. Praktiškai tai parodoma, kai krikščionys:

  1. atleidžia persekiotojams, bet kartu drįsta pasipriešinti, kai neteisingai elgiamasi su kitais;
  2. padeda ir rodo svetingumą kaimynams „kitoje“ konflikto pusėje pirmi peržengdami užtvaras ir siekdami susitaikyti;
  3. nepaliaujamai liudija Kristų ten, kur viešpatauja smurtas; sutinka kentėti ir net mirti užuot ėmęsi destruktyvių veiksmų ar keršto;
  4. imasi ilgalaikio žaizdų gydymo po konflikto – Bažnyčia tampa saugiu prieglobsčiu, kur gydomi visi, taip pat ir buvę priešai.

E) Būti vilties švyturiais ir nešėjais. Mes liudijame Dievą, kuris Kristuje sutaikė pasaulį su Savimi. Tik Kristaus vardu ir dėl Jo kryžiaus bei prisikėlimo pergalės galime pasipriešinti demoniškoms blogio jėgoms, kurstančioms konfliktus, ir turime galią patarnauti parodydami Jo sutaikančią meilę ir ramybę.

3. Kristaus taika vargšams ir prislėgtiesiems

Biblinis mūsų įsipareigojimo siekti teisingumo ir shalom prislėgtiesiems ir vargšams pagrindas apibendrintas Keiptauno tikėjimo išpažinime (Įsipareigojimo I dalis), 7 (c) skyriuje. Tuo remdamiesi norime, kad krikščionys veiksmingiau darbuotųsi šiose srityse:

Vergija ir prekyba žmonėmis

Šiandieniniame pasaulyje vergų yra daugiau (27 milijonai) negu prieš 200 metų, kai Wilberforsas kovojo, kad panaikintų transatlantinę prekybą vergais. Apskaičiuota, kad vien Indijoje vergauja 15 milijonų vaikų. Kastų sistema engia žemesniąsias kastų grupes ir išskiria dalitus. Deja, tomis pačiomis diskriminacijos formomis daugkur yra užsikrėtusi ir krikščionių Bažnyčia. Visuotinė Bažnyčia turi vieningai protestuoti prieš vieną iš seniausių pasaulio vergijos sistemų. Bet kad toks pasisakymas būtų autentiškas, Bažnyčia turi atsisakyti bet kokios nelygybės ir diskriminacijos savo viduje.

Beprecedenčio masto migracija šiandieniniame pasaulyje dėl įvairių priežasčių paskatino prekybą žmonėmis visuose žemynuose, visur paplito moterų ir vaikų grobimas sekso verslui ir piktnaudžiavimas vaikais verčiant juos dirbti ar tarnauti kariuomenėje.

A) Pakilkime kaip pasaulinė Bažnyčia kovai su žmonių grobimu, kalbėkime ir elkimės taip, kad „išvaduotume belaisvius“. Tai turi apimti socialinius, ekonominius ir politinius tokį verslą maitinančius veiksnius. Pasaulio vergai šaukiasi visuotinės Kristaus Bažnyčios: „Išvaduok mūsų vaikus. Išvaduok mūsų moteris. Būk mūsų balsas. Parodyk mums naująją visuomenę, kurią žadėjo Jėzus“.

Skurdas

Priimame visos Biblijos liudijimą, atskleidžiantį, kad Dievas trokšta sistemingo ekonominio teisingumo ir asmeninės užuojautos, pagarbos ir dosnumo vargšams bei stokojantiems. Džiaugiamės, kad šis platus biblinis mokymas labiau integravosi į mūsų misijos strategiją ir praktiką, kaip kad buvo ankstyvojoje Bažnyčioje ir apaštalo Pauliaus laikais.[69]

Todėl:

B) Atpažinkime didžiulę galimybę, kurią Tūkstantmečio vystymosi tikslai[70] suteikė vietinei ir visuotinei Bažnyčiai. Raginame, kad bažnyčios atstovautų šiuos tikslus valdžioje ir stengtųsi jų siekti, kaip, pvz., „Micah Challenge“[71].

C) Turėti drąsos pareikšti, kad pasaulis negali imtis, o tuo labiau – išspręsti skurdo problemos, jei nesipriešins nebesuskaičiuojamiems turtams ir godumui. Evangelija kovoja su siaučiančio vartotojiškumo stabmeldyste. Mes, kaip tarnaujantys ne mamonai, o Dievui, esame pašaukti pripažinti, kad skurdą palaiko godumas, ir jo atsižadėti. Kartu džiaugiamės, kad Evangelija į savo raginimą atgailauti įtraukia ir turtinguosius ir kviečia juos prisidėti prie tų, kuriuos pakeitė atleidžianti malonė.

4. Kristaus taika neįgaliesiems

Žmonės su negalia sudaro vieną iš didžiausių mažumų grupių pasaulyje – daugiau kaip 600 milijonų. Daugelis jų gyvena neišsivysčiusiose šalyse ir yra skurdžiausi iš skurdžiausiųjų. Negana to, kad fizinė ar protinė negalia yra jų kasdienybė, dauguma jų yra nevertinami visuomenėje, patiria neteisybę ir pasiekti kitiems prieinamų išteklių. Tarnauti neįgaliesiems – tai ne tik suteikti medicininę priežiūrą ar aprūpinti juos socialiai. Tie, kurie rūpinasi jais ir jų šeimomis, turi kartu kovoti , kad neįgalieji būtų priimti ir laikomi lygiais tiek visuomenėje, tiek Bažnyčioje. Dievas kviečia mus į abipusę draugystę, pagarbą, meilę ir teisingumą.

A) Pakilkime kaip viso pasaulio krikščionys ir atmeskime kultūrinius stereotipus, nes apaštalas Paulius pasakė: „Mes nebenorime nė vieno pažinti kūno požiūriu“.[72] Sukurti pagal Dievo atvaizdą, visi turime dovanas, kurias Dievas gali panaudoti Savo tarnavime. Mes įsipareigojame ir patarnauti žmonėms su negalia, ir priimti patarnavimus, kuriuos jie gali suteikti.

B) Mes skatiname Bažnyčios ir misijų vadovus mąstyti ne tik apie misiją tarp neįgaliųjų, bet ir pripažinti, įtvirtinti ir padėti įgyvendinti misijinį pašaukimą patiems neįgaliems tikintiesiems, kurie taip pat priklauso Kristaus Kūnui.

C) Mus liūdina tai, kad daugeliui negalią turinčių žmonių sakoma, jog jie neįgalūs dėl savo nuodėmių, tikėjimo stokos ar nenoro būti išgydyti. Neigiame, kad Biblija tai skelbia kaip visuotinę tiesą.[73] Toks neteisingas mokymas rodo ganytojo nejautrumą ir pakerta dvasines jėgas; prie kitų kliūčių, su kuriomis susiduria neįgalūs žmonės, jis dar prideda kaltės naštą ir sužlugdo viltis.

D) Įsipareigojame pasirūpinti, kad mūsų bažnyčios priimtų ir lygiais laikytų neįgalius žmones bei stotų jų pusėn priešindamiesi prietarams ir užtardami jų poreikius visuomenė.

5. Kristaus taika žmonėms, užsikrėtusiems ŽIV

ŽIV ir AIDS yra pagrindinė daugelio tautų problema. Milijonai yra užsikrėtę ŽIV – taip pat ir daug kas mūsų bažnyčiose; milijonai vaikų dėl AIDS liko našlaičiais. Dievas mus kviečia parodyti Jo neaprėpiamą meilę ir gailestį visiems užsikrėtusiems ir sergantiems ir padaryti viską, kad išgelbėtume jų gyvybes. Mes tikime, kad Jėzaus mokymas ir pavyzdys, kaip ir keičianti Jo kryžiaus ir prisikėlimo jėga, yra svarbiausi visa apimančioje Evangelijoje, mūsų atsake į ŽIV ir AIDS, kurio taip skubiai reikia pasauliui.

A) Pasižadame nesmerkti, nejausti priešiškumo, negėdinti ir nediskriminuoti tų, kurie yra ŽIV nešiotojai ar serga AIDS. Tokie dalykai yra nuodėmė ir nemalonė Kristaus kūne. Visi esame nusidėję ir stokojame Dievo garbės; esame išgelbėti vien malone, todėl turime skubėti ne teisti, o padėti ir atleisti. Su širdgėla ir užuojauta pripažįstame ir tai, kad labai daug žmonių užsikrečia ŽIV ne dėl savo kaltės, o rūpindamiesi kitais.

B) Trokštame, kad visi ganytojai rodytų seksualinio tyrumo ir ištikimybės pavyzdį, kaip liepė Paulius, bei aiškiai ir dažnai mokytų, kad seksualinė sueitis gali vykti tik santuokoje. Toks mokymas reikalingas ne tik dėl to, kad jį aiškiai skelbia Biblija, bet ir todėl, kad seksualinė partnerystė už santuokos ribų daugelyje šalių yra pagrindinis greito ŽIV plitimo veiksnys.

C) Tad mes, kaip pasaulinė Bažnyčia, priimkime šį iššūkį Kristaus vardu ir Šventosios Dvasios jėga. Būkime kartu su savo broliais ir seserimis tose srityse, kurias labiausiai atakuoja ŽIV ir AIDS palaikydami praktiškai, gailestingai rūpindamiesi (įskaitant našlių ir našlaičių rūpybą), užtardami visuomenėje ir politikos srityje, taikydami švietimo programas (ypač tokias, kurios įgalina moteris) ir veiksmingas prevencijos strategijas, atitinkančias vietinį kontekstą. Įsipareigojame imtis tokių neatidėliotinų ir pranašiškų veiksmų, nes tai taip pat įeina į Bažnyčios misiją.

6. Kristaus taika Jo kenčiančiai kūrinijai

Biblinis įpareigojimas, kaip turime elgtis su Dievo kūrinija, pateiktas Keiptauno tikėjimo išpažinimo 7 (a) skyriuje. Visi žmonės turi prižiūrėti gerosios Dievo kūrinijos turtus. Esame įgalioti dievobaimingai viešpatauti naudodami juos žmonių reikmėms ir gerovei, taip pat rodydami pavyzdį žemės ūkyje, žvejyboje, kalnakasyboje, energetikoje, inžinerijoje, statybose, versle, medicinoje. Be to, mums įsakyta rūpintis žeme ir visais jos kūriniais, nes žemė priklauso ne mums, o Dievui. Mes darome tai dėl Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris yra visos kūrinijos Kūrėjas, Savininkas, Išlaikytojas, Atpirkėjas ir Paveldėtojas.

Mes apgailestaujame, kad piktnaudžiaujama žemės ištekliais su visa jų biologine įvairove ir jie niokojami. Bene didžiausia ir labiausiai neatidėliotina problema, iškilusi dabartiniam fiziniam pasauliui, yra klimato kaitos pavojus. Tai neproporcingai paveiks gyvenančius vargingesnėse šalyse, nes būtent ten klimato pokyčiai bus didžiausi, o galimybė prie jų prisitaikyti – mažiausia. Pasaulio skurdo ir klimato kaitos problemas reikia spręsti kartu ir vienodai skubiai.

Mes raginame viso pasaulio krikščionis:

A) gyventi atsisakant vartotojiškų įpročių, kurie yra destruktyvūs arba teršia aplinką;

B) teisėtais būdais skatinti pareigūnus, kad, spręsdami žalos aplinkai ir potencialios klimato kaitos klausimus, jie vadovautųsi moralinėmis vertybėmis, o ne siektų vien politinės naudos;

C) pripažinti ir skatinti misijinį pašaukimą (i) krikščionių, kurie žemės ūkyje, pramonėje ir medicinoje tinkamai naudoja žemės išteklius, ir (ii) krikščionių, kurie siekia apsaugoti ir atnaujinti žemės arealus ir rūšis juos tausodami ir gindami. Ir vieni, ir kiti siekia to paties tikslo, nes tarnauja tam pačiam Kūrėjui, Aprūpintojui ir Atpirkėjui.

IIC. Rodyti Kristaus meilę kitų tikėjimų žmonėms

1. Įsakymas „Mylėk savo artimą kaip save patį“ apima ir kitų tikėjimų žmones

Turėdami galvoje Keiptauno tikėjimo išpažinimo 7 (d) skyriaus teiginius, atsiliepiame į savo, kaip Jėzaus Kristaus mokinių, didį pašaukimą laikyti kitų tikėjimų žmones savo artimais bibline prasme. Jie yra pagal Dievo atvaizdą sukurti žmonės, kuriuos Dievas myli ir už kurių nuodėmes numirė Kristus. Mes stengiamės ne tik laikyti juos savo artimais, bet ir paklusti Kristaus mokymui būdami jiems artimais. Esame pašaukti būti švelnūs, bet ne naivūs; įžvalgūs, bet ne lengvatikiai; budrūs bet kokiuose pavojuose, kokie tik gali kilti, bet ne valdomi baimės.

Mes pašaukti dalytis Gerąja Naujiena evangelizuodami, o ne užsiimti negarbingu prozelitizmu. Evangelizavimas, apimantis įtikinamą racionalų argumentavimą apaštalo Pauliaus pavyzdžiu, yra sąžiningas ir atviras Evangelijos pristatymas, paliekantis klausytojams visišką laisvę apie ją spręsti patiems. „Norime išlikti jautrūs kitų tikėjimų žmonėms ir atmetame bet kokį metodą, siekiantį atversti juos per prievartą.“[74]Prozelitizmas – priešingai – reiškia, kad stengiamės priversti kitus tapti „vienu iš mūsų“, „priimti mūsų religiją“ arba iš tikrųjų „prisidėti prie mūsų bendruomenės“.

A) Įsipareigojame būti skrupulingai etiški visose savo evangelizacijose. Privalome liudyti „švelniai ir atsargiai, turėdami gryną sąžinę“.[75] Todėl atmetame visas prievartinio, neetiško, apgaulingo ar nepagarbaus liudijimo formas.

B) Meilės Dievo vardu atgailaujame dėl savo negebėjimo susidraugauti su musulmonais, induistais, budistais ir kitų religijų žmonėmis. Jėzaus dvasioje pradėsime jiems rodyti meilę, gerą valią ir svetingumą.

C) Tiesos Dievo vardu (i) atsisakome meluoti apie kitus tikėjimus bei iš jų šaipytis ir (ii) smerkiame bei priešinamės rasistinėms nuostatoms, neapykantai ir baimei, kurią kursto populiarioji žiniasklaida ir politinė retorika.

D) Taikos Dievo vardu atsisakome imtis smurto ir keršto bet kokiuose santykiuose su kitų tikėjimų žmonėmis net jei ir būsime nuožmiai puolami.

E) Mes pasisakome už dialogą su kitų tikėjimų žmonėmis, kaip kad Paulius diskutavo su žydais ir pagonimis sinagogoje ir viešose vietose. Toks dialogas, kaip teisėta mūsų krikščioniškos misijos dalis, sujungia pasitikėjimą Kristaus unikalumu ir Evangelijos tiesa su pagarbiu kitų klausymusi.[76]

2. Kristaus meilė mus kviečia kentėti, o kartais ir mirti dėl Evangelijos

Mūsų, kaip Kristaus liudytojų, misionieriškame darbe gali tekti kentėti, kaip teko Jo apaštalams ir Senojo Testamento pranašams.[77] Pasirengimas kentėti parodo, kad mūsų misija yra tikra. Kentėjimus, persekiojimą ir kankinystę Dievas gali panaudoti, kad patobulintų Savo misiją. „Kankinystė yra liudijimo forma, kuri, kaip pažadėjo Kristus, bus ypač pagerbta.“[78] Daugeliui klestinčių ir patogiai gyvenančių krikščionių reikia vėl išgirsti Kristaus kvietimą norėti kentėti dėl Jo. Mat daugelis tikinčiųjų labai kenčia dėl to, kad liudija Jėzų Kristų priešiškose religinėse kultūrose. Galbūt jie matė, kaip nukankinami jų mylimieji, ar ištvėrė kankinimus ir persekiojimus dėl savo ištikimo paklusnumo, bet jie ir toliau myli tuos, kurie juos taip skriaudė.

A) Su ašaromis ir malda klausomės ir prisimename liudijimus tų, kurie kenčia dėl Kartu su jais meldžiame malonės ir drąsos mylėti savo priešus, kaip Kristus mums įsakė. Meldžiame, kad Evangelija neštų vaisių vietose, kurios tokios priešiškos jos pasiuntiniams. Teisėtai sielvartaudami dėl tų, kurie kenčia, prisimename begalinę Dievo širdgėlą dėl tų, kurie priešinasi ir atstumia Jo meilę, Jo Evangeliją ir Jo tarnus. Trokštame, kad jie atgailautų, gautų atleidimą ir patirtų susitaikymo su Dievu džiaugsmą.

3. Veiksminga meilė įkūnija ir giria malonės Evangeliją

„Mes esame Kristaus malonus kvapas.“[79] Mūsų pašaukimas – gyventi ir tarnauti tarp kitų tikėjimų žmonių taip, kad skleistume Dievo malonės aromatą ir jie užuostų Kristų bei paragautų ir pamatytų, kad Dievas yra geras. Tokia įkūnyta meile turime padaryti Evangeliją patrauklią kiekvienoje religinėje ir kultūrinėje aplinkoje. Kai krikščionys myli kitų tikėjimų žmones atlikdami meilės ir patarnavimo darbus, jie įkūnija keičiančią Dievo malonę.

„Garbės” kultūrose, kuriose gėda ir kerštas susiję su religiniu legalizmu, „malonė“ yra svetima sąvoka. Tokiame kontekste net nediskutuojama apie jautrią, pasiaukojančią Dievo meilę; ji pernelyg svetima, netgi atstumianti. Malonė skanaujama pamažu, mažomis dozėmis, ir jos paragauti išdrįsta tik tie, kurie pakankamai alkani. Kristaus aromatas pamažu persmelkia viską, su kuo tik susiliečia Jo sekėjai.

A) Trokštame, kad Dievas pažadintų daugiau malone apdovanotų tikinčiųjų, kurie ilgam įsipareigotų gyventi, mylėti ir tarnauti sunkiomis sąlygomis ten, kur dominuoja kitos religijos, nešti Jėzaus Kristaus malonės aromatą ir skonį į kultūras, kuriose jis nepageidautinas ir kur tai daryti sunku. Tai reikalauja kantrybės ir ištvermės – kartais visą gyvenimą, kartais iki mirties.

4. Meilė gerbia mokinystės įvairovę

Kai kuriose religijose esama vadinamųjų „vidinių judėjimų“ (insider movements). Tai grupė žmonių, kurie seka Jėzumi kaip savo Dievu ir Gelbėtoju. Jie susitinka mažose grupėse bendrauti, paklausyti pamokslo, šlovinti ir melstis susitelkdami į Jėzų ir Bibliją, bet tęsia savo visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą bendruomenėse, kuriose gimė, ir praktikuoja kai kuriuos jų religinių apeigų elementus. Tai sudėtingas reiškinys ir kyla daug nesutarimų, kaip į jį reaguoti. Kai kas tokius judėjimus giria. Kiti perspėja dėl sinkretizmo pavojaus. Tačiau sinkretizmo pavojus kyla tarp krikščionių visur, vos tik savoje kultūroje išreiškiame savo tikėjimą. Matydami Dievą, veikiantį netikėtais ar nepažįstamais būdais, turėtume vengti (i) skubiai priskirti tai kokiai nors kategorijai ar laikyti nauja misionieriška strategija arba (ii) skubiai pasmerkti išmintingai neįsiklausę į kontekstą.

A) Sekdami dvasia Barnabo, kuris atvykęs į Antiochiją pamatė „Dievo malonę“, „apsidžiaugė ir ragino visus […] likti ištikimus Viešpačiui“,[80] norime kreiptis į visus, kuriems rūpi šis klausimas, kad:

  1. Kaip svarbiausiu savo principu jie vadovautųsi apaštalų sprendimu ir praktika: „Į Dievą atsivertusių pagonių nedera apsunkinti“[81].
  2. Būtų nuolankūs, kantrūs ir malonūs pripažindami skirtingus požiūrius ir kalbėtųsi neprotestuodami bei nesmerkdami vienas kito.[82]

5. Meilė pasiekia išblaškytus žmones

Žmonės juda kaip niekada anksčiau. Migracija – viena iš pagrindinių globalių mūsų eros realijų. Apskaičiuota, kad 200 milijonų žmonių savanoriškai arba ne gyvena ne savo gimtojoje šalyje. Kalbėdami apie žmones, kurie dėl kokios nors priežasties apleido savo tėvynę, vartojame terminą „diaspora“. Vieni išvyksta visam laikui, kiti – kaip, pavyzdžiui, trys milijonai tarptautinių studentų ir mokslininkų – laikinai. Daugybė įvairiausių tikėjimų žmonių, taip pat ir krikščionys, gyvena diasporos sąlygomis: darbo ieškantys ekonominiai migrantai; žmonės, perkelti dėl šalyje vykstančio karo ar gamtos stichijų; pabėgėliai ir prieglobsčio ieškotojai; etninio valymo aukos; religinio smurto ir persekiojimo aukos; badaujantys dėl sausros, potvynių ar karo; į miestus atsikraustančios skurstančių kaimų aukos. Esame įsitikinę, kad laikina migracija atitinka aukščiausią misijinį Dievo tikslą, tačiau neatmetame ir galimybės, kad joje gali slypėti kančia ir blogis.[83]

A) Raginame Bažnyčią ir misijų vadovus pripažinti ir išnaudoti misijų galimybes, kurias sudaro globali migracija ir diasporos bendruomenės, strategiškai planuojant, tikslingai užmokant ir finansuojant tuos, kurie yra pašaukti dirbti tarp jų.

B) Raginame krikščionis savo tautose, kuriose yra imigrantų bendruomenių ir tarptautinių studentų bei mokslininkų, turinčių kitokius religinius įsitikinimus, darbais ir žodžiais liudyti Kristaus meilę ir paklūsti plačiam Biblijos įsakymui mylėti svetimšalį, ginti užsieniečio reikalus, aplankyti kalinį, praktikuoti svetingumą, užmegzti draugystę, kviestis į savo namus, padėti ir patarnauti.[84]

C) Raginame krikščionis, kurie patys priklauso diasporos bendruomenėms, įžvelgti Dievo ranką net tose aplinkybėse, kurių jie galbūt nepasirinko, ir išnaudoti visas Dievo teikiamas galimybes liudyti Kristų savo bendruomenėje ir stengtis dėl jos gerovės.[85] Jei tokioje šalyje yra krikščionių bažnyčių, raginame imigrantų ir vietinių gyventojų bažnyčias įsiklausyti, mokytis vienai iš kitos ir bendromis pastangomis nešti Evangeliją visai savo tautai.

6. Meilė darbuojasi dėl visų žmonių religinės laisvės

Palaikyti žmogaus teises ginant religinę laisvę nėra nesuderinama su ėjimu kryžiaus keliu sutinkant persekiojimus. Asmeniškai kentėti dėl Kristaus ar prarasti savo pačių teises arba užtarti ir pasisakyti už tuos, kurie dėl pažeidinėjamų žmogaus teisių neturi balso, yra vienodai svarbu. Be to, turime ginti kito tikėjimo žmonių teises ir pritarti jų tikėjimui nėra tas pats. Mes galime ginti kitų laisvę tikėti ir praktikuoti savo religiją, bet nepriimti jos kaip teisingos.

A) Siekime religijos laisvės visiems žmonėms. Tai reikalauja užtarti prieš valdžią krikščionis ir persekiojamus kitų tikėjimų žmones.

B) Sąžiningai pakluskime bibliniam mokymui būti gerais piliečiais, siekti tautos, kurioje gyvename, gerovės; gerbti tuos, kurie yra valdžioje, ir už juos melstis; mokėti mokesčius; daryti gera ir stengtis gyventi taikiai bei ramiai. Krikščionis yra pašauktas paklusti valstybei, jei tik ji neįsako daryti to, ką draudžia Dievas, arba nedraudžia to, ką Dievas liepia daryti. Jei valstybė priverčia mus rinktis tarp ištikimybės jai ir didesnės ištikimybės Dievui, valstybei turime pasakyti „ne“, nes esame pasakę „taip“ Jėzui Kristui kaip Viešpačiui.[86]

Teisėtai stengdamiesi dėl visų žmonių religinės laisvės, labiausiai trokštame, kad visi žmonės pažintų Viešpatį Jėzų Kristų, neverčiami Jį įtikėtų, būtų išgelbėti ir įeitų į Dievo karalystę.

IID. Suvokti Kristaus valią pasaulinei evangelizacijai

1. Nepasiekti ir neintegruoti žmonės

Dievo širdis trokšta, kad visi žmonės sužinotų apie Dievo meilę ir Jo išganymą per Jėzų Kristų. Mes su širdgėla ir gėda pripažįstame, kad pasaulyje yra tūkstančiai žmonių grupių, kurios dar negirdėjo krikščioniško liudijimo. Tai nepasiekti žmonės ta prasme, kad tarp jų nėra tikinčiųjų ir bažnyčių. Daugelis iš jų dar ir neintegruoti ta prasme, kad šiuo metu mes nežinome bažnyčių ar tarnavimų, kurie bent mėgintų paskelbti jiems Evangeliją. Iš tiesų labai nedaug Bažnyčios išteklių (žmogiškų ir materialių) procentų yra skirti sunkiausiai pasiekiamiems žmonėms. Savaime suprantama, šie žmonės nepakvies mūsų atvykti su Gerąja Naujiena, nes jie nieko apie ją nežino. Kad tokių žmonių vis dar yra pasaulyje praėjus 2000 metų po to, kai Jėzus liepė mums padaryti jo mokiniais visų tautų žmones, yra ne tik priekaištas mūsų nepaklusnumui, ne tik dvasinės neteisybės forma, bet ir tylus „Makedonijos kvietimas“[87].

Kaip pasaulinė Bažnyčia priimkime šį iššūkį ir:

A ) Atgailaukime dėl savo aklumo, kad vis dar nematome daugybės nepasiektų žmonių mūsų pasaulyje ir neskubame paskelbti jiems Evangelijos.

B) Iš naujo įsipareigokime eiti pas tuos, kurie dar negirdėjo Evangelijos, nuoširdžiai pažinti jų kalbą ir kultūrą, įkūnyti Evangeliją konkrečia meile ir pasiaukojančiu tarnavimu, darbais ir žodžiais perteikti Viešpaties Jėzaus Kristaus šviesą ir tiesą, žadinti juos Šventosios Dvasios jėga stulbinančiai Dievo malonei.

C) Siekime, kad pasaulyje netrūktų biblijų, nes Biblija išlieka nepakeičiama evangelizavime. Dėl to turime:

  1. Skubėti išversti Bibliją į kalbas tautų, kurios dar neturi Dievo žodžio savo gimtąja kalba.
  2. Padaryti Biblijos žinią plačiai prieinamą žodinėmis priemonėmis (dar žr. tolimesnį skyrelį „Žodinės kultūros“).

D) Stenkimės, kad visi Bažnyčioje išmanytų Bibliją, nes ji išlieka nepakeičiama, jei norime išugdyti tikinčiuosius panašius į Kristų.

  1. Trokštame matyti naują, visą Dievo Bažnyčią apimantį įsitikinimą, kad Biblijos mokymas esminis, jog Bažnyčia plėstųsi, augtų vienybe ir branda.[88] Džiaugiamės visais, kuriuos Kristus suteikė Bažnyčiai kaip ganytojus-mokytojus. Stengsimės atpažinti, drąsinti, lavinti ir palaikyti juos, kad pamokslautų ir mokytų Dievo žodžio. Tačiau tai darydami turime atmesti klerikalizmą, kuris apriboja Dievo žodžio tarnavimą keliais mokamais profesionalais ar formaliu pamokslavimu iš bažnyčios sakyklų. Daugelis krikščionių, kurie turi akivaizdų gebėjimą ganyti ir mokyti Dievo žmones, panaudoja savo talentą neformaliai ar be oficialių denominacinių struktūrų ir yra aiškiai laiminami Dievo Dvasios. Juos taip pat reikia pripažinti, drąsinti ir paruošti tinkamai perteikti Dievo žodį.
  2. Turime propaguoti biblinį raštingumą kartoje, kuri pirmiausia pasikliauja ne knygomis, o skaitmeninėmis priemonėmis, skatindami juos naudoti šias priemones studijuoti Raštą induktyviai ir lygiai taip pat nuodugniai, kaip naudojant popierių ir pieštuką.

E) Tegul evangelizavimas būna visos mūsų integruotos misijos centre, kadangi pati Evangelija yra bet kokios Biblija grįstos misijos šaltinis, turinys ir autoritetas. Viskas, ką darome, turi įkūnyti ir skelbti Dievo meilę bei malonę ir Jo išganymą per Jėzų Kristų.

2. Žodinės kultūros

Didelė dalis pasaulio gyventojų informaciją priima sakytiniu būdu; jie negali mokytis arba nesimoko iš rašytinių šaltinių. Daugiau kaip pusė jų yra iš anksčiau minėtų nepasiektųjų. Tarp jų yra maždaug 350 milijonų žmonių, kurie savo kalba neturi nė vienos Rašto eilutės. Be „pirminių žodinių mokinių“, esama daug „antrinių“, tai yra tų, kurie techniškai raštingi, bet, populiarėjant vizualiniam mokymuisi ir bendravime dominuojant vaizdams, yra linkę bendrauti žodžiu. Pripažindami žodinę kultūrą ir spręsdami jos diktuojamus klausimus, turime:

A) Geriau išnaudoti žodinius metodus mokinystės programose net tarp raštingų tikinčiųjų.

B) Stengtis, kad žodinė Biblijos istorija būtų prieinama pagrindinėmis nepasiekiamų ar neintegruotų žmonių grupių kalbomis.

C) Skatinti misijų tarnautojus tobulinti žodines strategijas, t. y.: įrašyti Biblijos pasakojimus žodžiu ir naudoti juos evangelizacijose, mokinystės ir lyderystės apmokymuose ir taip pat evangelistų ir bažnyčių steigėjų ugdyme. Visai biblinei išgelbėjimo istorijai perteikti žodiniai informavimo metodai gali būti sėkmingai panaudoti kartu su vizualiaisiais, t. y. pasakojimais, šokiu, daile, poezija, dainomis ir drama.

D) Skatinti, kad vietinės bažnyčios globaliuose pietuose dirbtų su nepasiekiamomis žmonių grupėmis jų aplinkoje ir naudotų jų pasaulėžiūrai būdingus žodinius metodus.

E) Skatinti seminarijas kurti programas, pagal kurias ganytojai ir misionieriai būtų mokomi žodinių metodų.

3. Kristocentriški vadovai

Spartus Bažnyčios augimas dažnai yra paviršutiniškas ir silpnas viena vertus dėl to, kad trūksta parengtų vadovų, kita vertus, kad daugelis pasinaudoja savo pareigomis pasaulietinei valdžiai, arogantiškam statusui ar asmeniniam turtui įgyti. Dėl to kenčia Dievo žmonės, užtraukiama negarbė Kristui ir paminama Evangelijos misija. Dažniausiai siūloma išeitis – „vadovų ugdymas“. Iš tiesų nuolat daugėja įvairiausių programų, kaip ugdyti vadovus, bet problema išlieka. Galimos dvi priežastys.

Pirma, mokyti vadovus būti dievobaimingais ir panašiais į Kristų yra klaidingas aplinkkelis. Pagal Bibliją, vadovais turi būti paskirti pirmiausia tik tie, kurių gyvenimas jau pasižymi pagrindinėmis brandžios mokinystės savybėmis.[89] Jei šiandien sutinkame daug vadovų, kurie vargu ar buvo apmokyti, tada nėra kitos išeities, kaip tik įtraukti mokinystės pagrindus į jų, kaip vadovų, ugdymą. Be abejonės, į Kristų nepanašių ir pasaulietiškų vadovų gausa šiandien visuotinėje Bažnyčioje aiškiai rodo, kad ankstesnių kartų evangelizavimas buvo supaprastintas, mokinystė – paviršutiniška, o augimas – menkas. Kad vadovai būtų geresni, reikia ne daugiau apmokymų, kaip vadovauti, o geresnių apmokymų, kaip sekti Kristumi. Vadovai pirmiausia turi būti paties Kristaus mokiniai.

Antra, kai kuriose vadovų ugdymo programose dėmesys sutelkiamas į tam tikrą žinių kiekį, technikas ir gebėjimus, bet ignoruojamas dievotas charakteris. Tačiau tikri krikščionys vadovai turi būti panašūs į Kristų: turėti tarno širdį, būti nuolankūs, sąžiningi, tyri, negodūs, pamaldūs, pasitikintys Dievo Dvasia ir giliai mylintys žmones. Be to, kai kurios vadovų rengimo programos nepakankamai lavina vieną svarbų gebėjimą, kurį į savo kvalifikacijų sąrašą įtraukia Paulius – gebėjimą skelbti Dievo žodį. Tačiau Biblijos mokymas yra svarbiausia mokinių ugdymo priemonė, kurios šiuolaikiniams Bažnyčios vadovams labiausiai trūksta.

A) Trokštame, kad būtų labiau stengiamasi ugdyti Kristaus mokinius nuosekliai ir ilgą laiką juos mokant ir brandinant, kad tie, kuriuos Dievas pašaukia ir duoda Bažnyčiai kaip vadovus, būtų kvalifikuoti pagal biblinius brandos ir tarnystės kriterijus.

B) Iš naujo įsipareigojame melstis už savo vadovus. Trokštame, kad Dievas gausintų, gintų ir drąsintų vadovus, kurie yra bibliškai ištikimi ir paklusnūs. Meldžiame, kad Dievas bartų, pašalintų ir priverstų atgailauti vadovus, kurie negerbia Jo vardo ir sukelia nepasitikėjimą Evangeliją. Taip pat meldžiame, kad Dievas pakeltų naują paruoštų tarnų-vadovų kartą, kuri užvis labiau trokšta pažinti Kristų ir būti kaip Jis.

C) Tie, kurie esame krikščionys vadovai, turime pripažinti savo pažeidžiamumą ir priimti atsakomybės Kristaus Kūne dovaną. Patariame vadovams reguliariai atsiskaityti patikimų žmonių grupėje.

D) Karštai raginame seminarijas ir visus, kurie ruošia vadovų rengimo programas, sutelkti dėmesį ne tik į žinių teikimą ar vertinimą, bet ir į dvasios bei charakterio formavimą. Nuoširdžiai džiaugiamės tais, kurie tai jau daro ugdydami visapusę vadovo asmenybę.

4. Miestai

Miestai yra gyvybiškai svarbūs žmogaus ateičiai ir pasaulio misijai. Pusė pasaulio gyventojų dabar gyvena miestuose. Miestai – tai vieta, kurioje dažniausiai egzistuoja keturios pagrindinės žmonių grupės: (i) būsima jaunimo karta; (ii) nepasiekti žmonės, kurie migravo; (iii) kultūros formuotojai; (iv) skurdžiausi iš skurdžiausiųjų.

A) Didžiuliuje mūsų laikų urbanizacijoje įžvelgiame aukščiausiojo Dievo ranką ir raginame Bažnyčią bei viso pasaulio misijų vadovus reaguoti į šį faktą ir jau dabar kurti miesto misijos strategiją. Turime mylėti savo miestus taip, kaip myli Dievas – su šventa įžvalga ir Kristaus gailestingumu – ir paklusti Jo įsakymui siekti „gerovės miestui“. Stengsimės įvaldyti deramus ir lanksčius misijos metodus, kurie atitinka miesto gyvenimą.

5. Vaikai

Visiems vaikams gresia pavojus. Mūsų pasaulyje yra maždaug du milijardai vaikų ir pusei jų gresia skurdas. Milijonams kyla pavojus todėl, kad kiti klesti. Turtingųjų ir saugiųjų vaikai turi viską, ko reikia pragyventi, bet neturi nieko, dėl ko verta gyventi.

Vaikai ir jaunimas yra šiandieninė – ne tik rytdienos – Bažnyčia. Jauni žmonės yra potencialūs aktyvūs Dievo misijos dalyviai. Tai milžiniškas nepakankamai išnaudotas įtakos šaltinis – jaunimas yra jautrus Dievo balsui ir nori į jį reaguoti. Mes džiaugiamės puikiais tarnautojais, dirbančiais tarp vaikų ir su vaikais, ir trokštame, kad tokių darbininkų daugėtų, nes jų labai reikia. Kaip matome Biblijoje, Dievas gali panaudoti vaikus bei jaunimą ir tai daro – jų maldos, įžvalgumas, darbai ir iniciatyva keičia širdis. Tai „naujoji energija“, kuri pakeis pasaulį. Užuot slopinę vaikišką dvasingumą savo, suaugusiųjų, racionalistiniais metodais, įsiklausykime į jį. Mes įsipareigojame:

A) Rimtai žiūrėti į vaikus iš naujo gilindamiesi į Bibliją ir teologiją, atspindinčias Dievo meilę ir tikslus jiems bei per juos; taip pat iš naujo atskleisdami, kokios svarbios teologijai ir misijai provokatyvios Jėzaus pastangos pastatyti vaiką tarp kitų.[90]

B) Stengtis ugdyti žmones ir parūpinti išteklių viso pasaulio vaikų poreikiams patenkinti, kur tik įmanoma dirbti su jų šeimomis ir bendruomenėmis, įsitikinus, kad visapusis tarnavimas kiekvienai naujai vaikų ir jaunimo kartai bei per ją yra gyvybiškai svarbi pasaulinės misijos sudėtinė dalis.

C) Atskleisti, pasipriešinti ir imtis veiksmų prieš bet kokią vaikų skriaudą, t. y. smurtą, išnaudojimą, vergiją, prekybą vaikais, prostituciją, seksualinę ir etninę diskriminaciją, komercinį išnaudojimą ir sąmoningą jų nepriežiūrą.

6. Malda

Be visų šių prioritetų, iš naujo atsiduokime maldai. Malda yra pašaukimas, įsakymas ir dovana. Tai nepakeičiamas visų mūsų misijos elementų pagrindas ir šaltinis.

A) Vieningai, atkakliai, susitelkę ir su bibliniu nuovokumu melsime:

  1. Kad Dievas Savo Dvasios jėga siųstų darbininkų į visus pasaulio kampelius.
  2. Kad per Evangelijos tiesą ir matomą Kristaus meilę bei jėgą Dievo Dvasia patrauktų prie Dievo pražuvusiuosius iš visų tautų ir vietovių.
  3. Kad būtų apreikšta Dievo šlovė ir Kristaus vardas būtų žinomas ir garbinamas dėl Jo žmonių charakterio, darbų ir žodžių. Mes šauksimės savo brolių ir seserų, kurie kenčia dėl Kristaus
  4. Kad ateitų Dievo karalystė, kad Dievo valia įvyktų kaip danguje, taip žemėje, kad įsigalėtų teisingumas, būtų prižiūrima ir rūpinamasi kūrinija, kad mūsų bendruomenės būtų palaimintos Dievo ramybe.

B) Mes nuolat dėkosime matydami Dievo darbą tautose laukdami dienos, kai šio pasaulio karalystė taps mūsų Dievo ir Jo Kristaus karalyste.

IIE. Raginti Kristaus Bažnyčią grįžti prie nuolankumo, sąžiningumo ir paprastumo

Ėjimas – tai biblinė metafora, liudijanti apie mūsų gyvenimo būdą ir kasdieninį elgesį.[91] Laiške efeziečiams Paulius septynis kartus kalba apie tai, kaip krikščionys turėtų ar neturėtų eiti, vaikščioti, t. y. gyventi.[92]

1. Gyvenkite išskirtinai, kaip naujoji Dievo žmonija [93]

Dievo žmonės eina arba Viešpaties keliu, arba kitų dievų keliais. Biblija atskleidžia, kad Dievas susirūpinęs ne tik pasaulio tautomis, bet ir žmonėmis, kuriuos Jis sukūrė ir pašaukė būti palaiminimu tautoms. O šiai misijai įvykdyti labiausiai trukdo tikinčiųjų stabmeldystė. Mat mūsų pašaukimas – skatinti tautas garbinti vienintelį tikrą ir gyvąjį Dievą ir mes labai klystame, jeigu patys vaikomės netikrų dievų.

Kai krikščionių ir nekrikščionių elgesys nesiskiria, pavyzdžiui, klesti korupcija ir godumas, seksualinė paleistuvystė, skyrybos, ikikrikščioniška religinė praktika, laikomasi tam tikrų pažiūrų į kitų rasių žmones ar išankstinių socialinių nuostatų, gyvenama vartotojiškai, tuomet pasaulis yra teisus, svarstydamas, ar mūsų krikščionybė apskritai kuo nors išsiskiria. Žinia, kurią skelbiame, mus stebinčiam pasauliui neatrodo įtikinama.

A) Raginame vieni kitus, kaip Dievo žmones kiekvienoje kultūroje, pripažinti, kiek – sąmoningai ar nesąmoningai – esame įtraukti į mūsų aplinkinės kultūros stabmeldystę. Mes meldžiame pranašiškos įžvalgos, kad atpažintume ir atskleistume tokius netikrus dievus Bažnyčioje, ir drąsos atgailauti ir atsižadėti jų Jėzaus, kaip Viešpaties, vardu ir valdžia.

B) Kadangi nėra biblinės misijos be biblinio gyvenimo, nedelsdami iš naujo įsipareigojame –ir raginame tai padaryti visus, kurie išpažįsta Kristaus vardą – gyventi visiškai kitaip nei pasaulis, „apsivilkti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume“.

2. Gyvenkite meilėje, atsisakę palaido seksualumo stabmeldystės [94]

Pagal Dievo planą kūrinijai, santuoka – tai atsidavimo ir ištikimybės ryšys tarp vieno vyro ir vienos moters. Šiame ryšyje jie tampa vienas kūnas ir naujas socialinis vienetas, atskiras nuo tėvų šeimų. Seksualinė sueitis yra to „vieno kūno“ išraiška, kuria galima mėgautis tik santuokos ryšio ribose. Šis seksualinis meilės ryšys santuokoje, kurioje „du tampa viena“, atspindi ir Kristaus santykį su Bažnyčia, ir žydų bei pagonių vienybę naujojoje žmonijoje.[95]

Paulius supriešina Dievo meilės tyrumą su apsimestinės meilės, prisidengiančios palaidu seksualiniu gyvenimu ir viskuo, kas jį lydi, bjaurumu. Įvairiausios seksualinės paleistuvystės, bet kokia seksualinio intymumo praktika iki santuokos ar už jos ribų, nustatytų Biblijos, nesuderinama su Dievo valia, kūrinijos laiminimu ir atpirkimu. Smurtas ir stabmeldystė, lydintys seksualinį palaidumą, prisideda prie visuomenės nuopuolio, t. y. ardo santuokas ir šeimas, sukelia neapsakomas vienatvės ir išnaudojimo kančias. Tai opi problema Bažnyčios viduje ir, deja, dažnai esti vadovų nesėkmių priežastis.

Pripažįstame, kad mums reikia didžiai nusižeminti ir suvokti savo nuopuolį šioje srityje. Mes trokštame matyti, kaip krikščionys pasipriešina aplinkinei kultūrai gyvendami pagal standartus, kuriuos nustato Biblija.

A) Karštai raginame visus ganytojus:

  1. Atviriau bažnyčiose kalbėti apie seksualumą, pozityviai skelbiant Gerąją Dievo Naujieną sveikiems santykiams ir šeimyniniam gyvenimui, tačiau taip pat ganytojiškai sąžiningai aptarti sritis, kuriose krikščionys, kaip ir nekrikščionys, yra atsakingi už sugedusią kultūrą.
  2. Aiškiai skelbti Dievo reikalavimus, bet daryti tai su ganytojiška Kristaus užuojauta nusidėjėliams pripažįstant, kokie visi neatsparūs esame seksualinei pagundai ir nuodėmei.
  3. Stengtis rodyti gerą pavyzdį gyvenant pagal biblinius seksualinės ištikimybės reikalavimus.

B) Kaip Bažnyčios nariai, įsipareigojame:

  1. Daryti viską, kas įmanoma Bažnyčioje ir visuomenėje, kad stiprintume ištikimas santuokas ir sveiką šeimyninį gyvenimą.
  2. Pripažinti, kad egzistuoja žmonės, kurie yra vieniši, našliai ar bevaikiai; užtikrinti, jog Bažnyčia juos priima ir palaiko kaip jų šeima Kristuje, ir padėti tokiems žmonėms panaudoti savo gebėjimus visose bažnyčios tarnystėse.
  3. Priešintis įvairiausioms seksualinės paleistuvystės formoms mūsų kultūroje, tarp jų – pornografijai, svetimavimui ir paleistuvystei.
  4. Stengtis suprasti ir analizuoti sudėtingus tapatybės ir patirties aspektus, kurie kai kuriuos žmones pastūmėja į homoseksualizmą; bendrauti su homoseksualiais žmonėmis su meile, gailesčiu ir Kristaus teisingumu, atsisakyti ir pasmerkti visas neapykantos, žodinio ar fizinio smurto ir kankinimo formas, nukreiptas prieš juos.
  5. Atminti, kad per atperkančią Dievo malonę gali pasikeisti ir atsinaujinti bet kuris žmogus bet kuriomis gyvenimo aplinkybėmis.

3. Gyvenkite nuolankiai, atsisakę valdžios stabmeldystės [96]

Dėl savo nuopuolio ir nuodėmės mes dažnai smurtaujame ir išnaudojame kitus, aukštiname save laikydami pranašesne savo lytį, rasę ar visuomeninę padėtį. Visiems šiems puikybės ir valdžios stabmeldystės požymiams Paulius pasipriešina reikalaudamas, kad tie, kurie yra kupini Dievo Dvasios, dėl Kristaus būtų nuolankūs vienas kitam. Toks abipusis nuolankumas ir meilė turi būti rodomi santuokoje, šeimoje bei socialiniuose-ekonominiuose santykiuose.

A) Trokštame matyti visus krikščionis – vyrus ir žmonas, tėvus ir vaikus, darbdavius ir darbuotojus – gyvenančius pagal biblinį mokymą „paklūstant vieni kitiems dėl Kristaus baimės“.

B) Raginame ganytojus padėti tikintiesiems suprasti, nuoširdžiai aptarti ir praktikuoti abipusį nuolankumą ir paklusnumą, kurio Dievas reikalauja iš Savo vaikų bendraujant vienas su kitu. Godumo, valdžios ir piktnaudžiavimo kupiname pasaulyje Dievas kviečia Savo Bažnyčią būti švelnaus nuolankumo ir nesavanaudiškos meilės vieta.

C) Ypač neatidėliotinai raginame krikščionis vyrus laikytis pareigų pusiausvyros, apie kurią kalba Paulius, pamokslaudamas vyrams ir žmonoms. Abipusis nuolankumas ir paklusnumas reiškia, kad žmona yra nuolanki savo vyrui kaip žmogui, kurio meilę ir rūpinimąsi ja simbolizuoja pasiaukojanti Jėzaus Kristaus meilė Savo Bažnyčiai. Bet kokia smurto – žodinio, emocinio ar fizinio – prieš savo žmoną forma jokioje kultūroje nesuderinama su Kristaus meile. Mes nesutinkame, kad kokie nors kultūriniai papročiai ar iškreiptas Biblijos aiškinimas gali pateisinti žmonos mušimą. Apgailestaujame, kad tai pasitaiko tarp tariamų krikščionių, taip pat – ganytojų ir vadovų. Nedvejodami smerkiame tai kaip nuodėmę ir kviečiame atgailauti ir atsisakyti tokios praktikos.

4. Gyvenkite sąžiningai, atsisakę sėkmės stabmeldystės [97]

Negalime statyti Dievo tiesos karalystės ant nesąžiningumo pamatų. Tačiau trokšdami „sėkmės“ ir „rezultatų“, patiriame pagundą aukoti savo sąžinę – vartoti neteisingus ar perdėtus teiginius, kurie prilygsta melui. Betgi gyvenimą šviesoje lydi „teisumas ir tiesa“.

A) Raginame visą Bažnyčią ir misijų vadovus priešintis pagundai nesiekti absoliutaus teisingumo pristatant savo darbą. Esame nesąžiningi, jei pagražiname savo ataskaitas nepagrįsta statistika ar savanaudiškai iškraipydami tiesą. Meldžiame, kad būtume apvalyti ir kad tokie iškraipymai, manipuliacijos ir perdėjimas liautųsi. Visus, kurie finansuoja dvasinį darbą, kviečiame nekelti nerealių reikalavimų siekiant pamatuojamų ir regimų rezultatų, pranokstančių deramos atsakomybės ribas. Siekime visiškai sąžiningos ir skaidrios kultūros. Mes apsispręsime gyventi Dievo šviesoje ir tiesoje, nes Viešpats ištiria širdį ir Jam patinka sąžiningumas.[98]

5. Gyvenkite paprastai,atsisakę godumo stabmeldystės [99]

Pasaulyje plačiai skelbiama ir pamokslaujama „klestėjimo Evangelija“ kelia pagrįstą susirūpinimą. „Klestėjimo Evangelija“ vadiname mokymą, kad tikintieji turi teisę būti palaiminti sveikata ir turtu, jei pozityviai išpažins tikėjimą ir „sės sėklas“ per finansines ar materialias dovanas. Mokymas apie klestėjimą prasiskverbia į daugelį denominacijų visuose žemynuose.[100]

Pripažįstame stebuklingą Dievo malonę ir jėgą ir sveikiname augančias bažnyčias ir tarnystes, kurios skatina žmones su lūkesčiu tikėti gyvuoju Dievu ir Jo antgamtine jėga. Mes tikime Šventosios Dvasios galia. Tačiau neigiame, kad stebuklinga Dievo jėga yra automatiška, priklausoma nuo žmogaus technikų arba manipuliuojama žodžiais, veiksmais, gebėjimais, daiktais ar apeigomis.

Teigiame, kad egzistuoja biblinė žmogaus klestėjimo vizija ir kad Biblija įtraukia materialinę gerovę (taip pat sveikatą, turtą) į savo mokymą apie Dievo palaiminimą. Tačiau neigiame, kad mokymas, jog dvasinę gerovę galima išmatuoti materialinės gerovės saikais ar kad turtas visada yra Dievo laiminimo požymis, yra biblinis. Biblijoje matome, kad turtą dažnai galima įgyti priespauda, apgaule ar korupcija. Neigiame ir tai, kad skurdas, ligos ar žemiškoji mirtis visada liudija Dievo prakeikimą, tikėjimo stoką arba yra žmonių prakeikimo rezultatas, kadangi Biblija tokius supaprastintus aiškinimus atmeta.

Pripažįstame, kad aukštinti Dievo jėgą ir pergalę yra gerai. Bet laikomės nuomonės, kad daugelio klestėjimo Evangeliją karštai propaguojančiųjų mokymas labai iškraipo Bibliją; kad jų praktika ir gyvenimo būdas dažnai būna neetiški ir nekrikščioniški; kad jie tikrą evangelizavimą paprastai pakeičia stebuklų paieška, o raginimą atgailauti – raginimu aukoti pinigus pamokslininko organizacijai. Apgailestaujame, kad tokio mokymo įtaka daugeliui bažnyčių yra ganytojiškai žalinga ir dvasiškai nesveika. Mes mielai ir ryžtingai skatiname kiekvieną iniciatyvą Kristaus vardu, kurios tikslas – išgydyti ligonius ar ilgam išvaduoti nuo skurdo ir kančių. „Klestėjimo Evangelija“ nesiūlo ilgalaikio skurdo sprendimo ir gali atitraukti žmones nuo tikrosios žinios apie amžinąjį išgelbėjimą ir jo priemonių. Dėl šių priežasčių „klestėjimo Evangelija“ pagrįstai gali būti laikoma neteisinga evangelija. Todėl mes atsisakome mokymo apie klestėjimą kraštutinumų kaip nesuderinamų su subalansuota bibline krikščionybe.

A) Skubiai raginame bažnyčių ir misijų vadovus ištirti „klestėjimo Evangelijos“ mokymą ten, kur ji populiari, rūpestingai kreipiant dėmesį į Jėzaus Kristaus mokymą ir pavyzdį. Ypač turime pamokslauti ir aiškinti tas Biblijos vietas, kuriomis paprastai grindžiama „klestėjimo Evangelija“ pateikdami visą biblinį kontekstą ir įvesdami deramą pusiausvyrą. Kai mokymas apie klestėjimą sklinda skurdą kenčiančioje kultūroje, turime atremti jį nuoširdžia užuojauta ir pastangomis įgyvendinti teisingumą ir ilgalaikes permainas neturtingųjų gyvenime. Pagaliau savo interesus ir godumą turime pakeisti bibliniu mokymu apie pasiaukojimą ir dosnų davimą kaip tikros Kristaus mokinystės požymius. Mes palaikome istorinį Lozanos raginimą praktikuoti paprastesnį gyvenimo būdą.

IIF. Dalyvauti Kristaus Kūne siekiant vienybės misijoje

Paulius mums skelbia, kad krikščioniška vienybė yra Dievo kūrinys, paremtas mūsų susitaikymu su Dievu ir vienas su kitu. Šis dvigubas susitaikymas buvo įgyvendintas per kryžių. Kai gyvename vieningai ir darbuojamės kaip partneriai, parodome antgamtinę, tarpkultūrinę kryžiaus jėgą. Tačiau kai esame nevieningi ir negebame bendradarbiauti, menkiname savo misiją ir skelbiamą žinią ir neigiame kryžiaus jėgą.

1. Vienybė Bažnyčioje

Susiskaldžiusi Bažnyčia neturi ką pasakyti susiskaldžiusiam pasauliui. Mūsų nesugebėjimas gyventi taikiai ir vieningai yra pagrindinė kliūtis autentiškai ir veiksmingai vykdyti mūsų misiją.

A) Apgailestaujame, kad mūsų bažnyčios ir organizacijos yra susiskaldžiusios ir atsiskyrusios. Karštai trokštame, kad krikščionys kuo skubiau imtų praktikuoti malonės dvasią ir būtų paklusnūs Pauliaus įsakymui „uoliai sergėti Dvasios vienybę taikos ryšiu“[101].

B) Nors pripažįstame, kad giliausia mūsų vienybė yra dvasinė, trokštame patirti didesnę regimą, praktinę, žemišką vienybę, grįsta misija. Todėl raginame viso pasaulio krikščionis – brolius ir seseris – dėl mūsų bendro liudijimo ir misijos atsispirti pagundai skaldyti Kristaus Kūną ir, kai įmanoma, ieškoti galimybės susitaikyti ir atkurti vienybę.

2. Partnerystė globalioje misijoje

Partnerystė misijoje reiškia ne tik veiksmingumą. Tai strateginis ir praktinis mūsų bendro pavaldumo Jėzui Kristui kaip Viešpačiui įgyvendinimas. Mes pernelyg dažnai įsitraukiame į misiją teikdami pirmenybę ir saugodami savo pačių tapatybę (etninę, denominacinę, teologinę ir pan.) ir nepavedame savo troškimų ir prioritetų vieninteliam Viešpačiui ir Šeimininkui. Kristaus pranašumas ir pagrindinis vaidmuo mūsų misijoje turi būti daugiau nei tikėjimo išpažinimas; tai turi valdyti mūsų strategiją, praktiką ir vienybę.

Džiaugiamės, kad daugelyje pasaulio vietų kylantys misijos judėjimai auga ir stiprėja ir kad nyksta senasis modelis „iš Vakarų pas likusiuosius“. Bet mes nepritariame idėjai, kad viena pasaulinės Bažnyčios dalis perdavė misijos estafetę kitai. Nėra prasmės atsisakyti buvusio Vakarų triumfo tik tam, kad tą pačią bedievystės dvasią perkeltume į Aziją, Afriką ar Lotynų Ameriką. Jokia etninė grupė, tauta ar žemynas negali pretenduoti į išskirtinę privilegiją būti tais, kurie užbaigs Didįjį Priesaką. Tik vienas Dievas yra visagalis.

A) Kaip Bažnyčia ir misijos vadovai iš viso pasaulio, esame pašaukti atpažinti ir priimti vienas kitą ir turime lygias galimybes kartu prisidėti prie pasaulinės misijos. Tad paklusdami Kristui atsisakykime įtarumo, konkuravimo ir išdidumo ir noriai mokykimės iš tų, kuriuos Dievas naudoja, net jeigu jie yra ne iš mūsų žemyno, ne konkrečios mūsų teologijos, ne iš mūsų organizacijos, ne iš mūsų draugų rato.

B) Partnerystė – tai daugiau nei pinigai. Neišmintingos finansinės injekcijos dažnai sugadina ir suskaldo Bažnyčią. Tad pagaliau įrodykime, kad Bažnyčia nesivadovauja principu, jog tie, kurie turi daugiausia pinigų, turi ir visą galią spręsti. Nebeprimetinėkime savo mėgstamų vardų, šūkių, programų, sistemų ir metodų kitiems Bažnyčioje. Verčiau darbuokimės, kad Šiaurę ir Pietus, Rytus ir Vakarus sietų tikras ryšys, kad duodami ir priimdami jie būtų abipusiškai priklausomi vieni nuo kitų, kad vyrautų pagarba ir orumas, būdingi tikriems draugams ir tikriems misijos partneriams.

3. Vyrų ir moterų partnerystė

Šventajame Rašte sakoma, kad Dievas sukūrė vyrą ir moterį pagal Savo atvaizdą ir suteikė jiems valdžią žemėje. Nuodėmė atėjo į žmogaus gyvenimą ir istoriją, kai vyras ir moteris kartu sukilo prieš Dievą. Per Kristaus kryžių Dievas išgelbėjo, priėmė ir suvienijo su savimi tiek vyrus, tiek moteris. Per Sekmines Dievas išliejo Savo Dvasią ant kiekvieno kūno – ir sūnų, ir dukrų. Taigi moterys ir vyrai yra lygūs kūrinijoje, nuopuolyje, išgelbėjime ir Dvasioje.[102]

Mes visi, moterys ir vyrai, susituokę ir viengungiai, esame įpareigoti panaudoti Dievo dovanas kitų labui kaip Dievo malonės prievaizdai Kristaus garbei ir šlovei. Taigi privalome įgalinti visus žmones panaudoti visas jiems Dievo suteiktas dovanas visose tarnavimo srityse, į kurias Dievas šaukia Bažnyčią.[103] Neturime gesinti Dvasios menkindami kieno nors tarnavimą.[104] Be to, esame pasiryžę tarnystę Kristaus Kūne laikyti dovana ir pareiga, kurios kviečia patarnauti, o ne padėtimi ir teise, kurių galime reikalauti.

A) Pritariame istorinei Lozanos judėjimo nuostatai: „Patvirtiname, kad Dvasios dovanos skiriamos visiems Dievo žmonėms ir kad evangelizacijoje bendram labui turi būti skatinama jų partnerystė“.[105] Pripažįstame milžinišką ir pasiaukojantį moterų indėlį pasaulio misijoje – jos tarnavo ir vyrams, ir moterims, nuo biblinių laikų iki dabar.

B) Pripažįstame, kad esama skirtingų pažiūrų, kurių nuoširdžiai laikosi tie, kurie stengiasi būti ištikimi ir paklusnūs Raštui. Kai kas, interpretuodami apaštalų mokymą, teigia, kad moterys neturėtų mokyti ar pamokslauti arba kad jos gali tai daryti, tačiau nėra vienintelis autoritetas vyrams. Kiti pripažįsta dvasinę moterų lygybę su vyrais, jų teisę panaudoti ugdančią pranašystės dovaną Naujojo Testamento Bažnyčioje ir leidžia būti namų bažnyčių šeimininkėmis tuo parodydami, kad vadovauti ir mokyti tarnavime gali ir moterys, ir vyrai.[106] Besilaikančius skirtingų nuomonių šiame ginče, mes kviečiame:

  1. Priimti vieniems kitus nesmerkiant dėl ginče keliamų klausimų, nes nors nesutariame, neturime pagrindo susiskaldyti, kalbėti destruktyviai ar būti bedieviškai priešiški vieni kitiems.[107]
  2. Rūpestingai drauge studijuoti Raštą, deramai atsižvelgiant į originalo autorių ir šiuolaikinių skaitytojų kontekstą ir kultūrą.
  3. Pripažinti, kad matydami skausmą, turime rodyti užuojautą; matydami neteisybę ir sąžiningumo stoką, turime prieš tai pasisakyti; o esant pasipriešinimui apreikštajam Šventosios Dvasios darbui bet kurioje seseryje ar brolyje, turime atgailauti.
  4. Užuot pasaulietiškai siekus valdžios ir statuso, atsiduoti pavyzdingam tarnavimui, atspindinčiam Jėzaus Kristaus tarnystę.

C) Raginame bažnyčias pripažinti dievotas moteris, kurios moko ir rodo pavyzdį to, kas gera, kaip liepė Paulius[108], ir atverti daugiau galimybių švietimo, tarnavimo ir vadovavimo srityse., o ypač ten, kur Evangelija priešinasi neteisingoms kultūrinėms Trokštame, kad moterims nebūtų trukdoma panaudoti Dievo dovanas ar sekti Dievo pašaukimu jų gyvenime.

4. Teologinis švietimas ir misija

Naujasis Testamentas atskleidžia, kaip glaudžiai susiję yra evangelizacija bei bažnyčių steigimas (pvz., apaštalo Pauliaus darbas) ir bažnyčių ugdymas (pvz., Timotiejaus ir Apolo darbas). Abi užduotys yra įtrauktos į Didįjį Priesaką, kuriame Jėzus apie žmonių padarymą Jo mokiniais kalba kaip apie evangelizavimą (prieš „krikštydami juos“ ir „mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“). Teologinis švietimas įeina į misiją, jis peržengia evangelizavimo ribas.[109]

Bažnyčios misija žemėje yra tarnauti Dievo misijai, o teologinio švietimo misija – stiprinti ir lydėti Bažnyčios misiją. Teologinis švietimas pirmiausia patarnauja ugdyti tuos, kurie vadovauja Bažnyčiai kaip ganytojai-mokytojai, parengdamas juos ištikimai, tinkamai ir aiškiai skelbti Dievo žodį; antra, jis paruošia visus Dievo žmones misijinei užduočiai suprasti ir deramai perteikti Dievo tiesą visuose kultūriniuose kontekstuose. Kai mes „nugalime gudravimus ir bet kokią puikybę, kuri sukyla prieš Dievo pažinimą“, kai „paimame nelaisvėn kiekvieną mintį, kad paklustų Kristui“, teologinis švietimas dalyvauja dvasinėje kovoje.[110]

A) Tie, kurie vadovaujame bažnyčioms ir misijų tarnavimams, turime pripažinti, kad teologinis švietimas yra iš esmės misijinis. Tie, kurie mokome teologijos, turime užtikrinti, kad tai būtų sąmoningai skirta misijai, nes teologinis švietimas mokymo įstaigoje nėra savitikslis, o skirtas tarnauti Bažnyčios misijai pasaulyje.

B) Teologinis švietimas lydi visas misijinio darbo formas. Mes skatiname ir remiame visus, kurie propaguoja bibliškai teisingą teologinį švietimą – formalų ir neformalų, vietiniame, nacionaliniame, regioniniame ar tarptautiniame lygmenyje.

C) Raginame teologinio švietimo institucijas ir programas vykdyti „misijinį“ savo mokymo planų, struktūrų ir moralinio charakterio patikrinimą, kad įsitikintų, ar jos tikrai tarnauja Bažnyčios poreikiams ir galimybėms jų kultūroje.

D) Trokštame, kad visų bažnyčių steigėjų ir teologijos mokytojų partnerystės centre būtų Biblija ir ne tik doktrinos teiginiai, bet ir praktika. Biblija turi būti pagrindinis evangelistų mokymo ir jų skelbiamos žinios autoritetingumo šaltinis. Teologijos mokytojai turi sugrąžinti Biblijos studijas kaip pagrindinę krikščionių teologijos discipliną, integruojančią ir persmelkiančią visas kitas studijų ir praktikos sritis. Pagaliau teologinis lavinimas turi rengti ganytojus-mokytojus atlikti svarbiausią savo pareigą – skelbti Bibliją ir pamokslauti pagal ją.[111]

Pabaiga

Dievas Kristuje sutaikė su Savimi pasaulį. Dievo Dvasia buvo Keiptaune ir ragino Kristaus Bažnyčią tapti sutaikančios Dievo meilės pasauliui pasiuntiniais. Dievas ištesėjo Savo Žodžio pažadą: Jo žmonės susitiko Kristaus vardu, nes pats Viešpats Jėzus Kristus gyveno ir vaikščiojo tarp mūsų.[112]

Mes stengėmės klausyti Viešpaties Jėzaus Kristaus balso. Ir iš Savo malonės, per Savo Šventąją Dvasią, Kristus kalbėjo klausantiems Savo žmonėms. Daugybėje Biblijos pristatymų, plenarinių kreipimųsi ir diskusijų grupėse nuolat skambėjo dvi temos:

  • Reikalinga radikaliai paklusni mokinystė, vedanti į brandą, kad augtume ir gyliu, ir skaičiumi;
  • Reikalinga radikalus, kryžiumi grįstas sutaikymas, vedantis į vienybę ir auginantis meilę, tikėjimą ir viltį.

Mokinystė ir sutaikymas mūsų misijoje nepakeičiami. Mes apraudame savo lėkštumo ir mokinystės stokos gėdą, savo nevieningumo ir meilės stokos gėdą. Mat ir viena, ir kita labai kenkia liudijant Evangeliją.

Šiuose dviejuose iššūkiuose girdime Viešpaties Jėzaus Kristaus balsą, nes jie atitinka du Kristaus labiausiai akcentuotus žodžius Bažnyčiai, užrašytus evangelijose. Evangelijoje pagal Matą Jėzus davė mums svarbiausią užduotį: padaryti Jo mokiniais visų tautų žmones. Evangelijoje pagal Joną Jėzus davė mums svarbiausią metodą: mylėti vieniems kitus taip, kad pasaulis žinotų, jog esame Jėzaus mokiniai. Mes turėtume ne stebėtis, o veikiau džiaugtis girdėdami Mokytojo balsą, kai Kristus kalba tuos pačius dalykus iš viso pasaulio susirinkusiems Savo žmonėms praėjus 2000 metų. Padarykite mokiniais. Mylėkite vieni kitus.

Padarykite mokiniais

Biblijos misija reikalauja, kad tie, kurie išpažįsta Kristaus vardą, būtų kaip Jis, imtų savo kryžių, išsižadėtų savęs ir sektų Juo nuolankumo, meilės, sąžiningumo, dosnumo ir tarnystės keliu. Suklysti mokinystėje ir ugdant mokinius – tai suklysti pagrindiniame mūsų misijos lygmenyje. Kristaus kvietimas Savo Bažnyčiai iš naujo pasiekia mus iš Evangelijų puslapių: „Ateikite ir sekite paskui Mane“; „Eikite ir padarykite mokiniais“.

Mylėkite vieni kitus

Jėzus tris kartus pakartojo: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte; kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą“.[113] Tris kartus Jėzus meldė, „kad jie visi būtų viena“.[114] Ir šis įsakymas, ir ši malda yra misijiniai. „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“. „Kad jie pasiektų tobulą vienybę ir pasaulis pažintų, jog tu esi manę siuntęs“. Aiškiau Jėzus pasakyti negalėjo. Pasauliui evangelizuoti ir Kristaus dieviškumui pripažinti patarnauja arba trukdo mūsų praktinis paklusnumas arba nepaklusnumas Jam. Mus iš naujo pasiekia Kristaus ir Jo apaštalų raginimas: „Palaikykite tarpusavio meilę, uoliai sergėkite Dvasios vienybę taikos ryšiu“.[115] Būtent dėl Dievo misijos mes atnaujiname savo įsipareigojimą paklusti šiai „žiniai, kurią girdėjote nuo pradžios“.[116] Jei krikščionys Šventosios Dvasios galia gyvens vienybėje, pasaulis pažins Jėzų, kurio mokiniais esame, ir ims pažinti Jį atsiuntusį Tėvą.

Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu ir remdamiesi vieninteliu begaliniu Dievo gailestingumu ir išganingąja malone, mes nuoširdžiai trokštame ir meldžiame, kad būtų atnaujinta biblinė mokinystė ir sugrįžtų Kristaus meilė.

Mes to melsime ir tam įsipareigosime dėl Viešpaties, kurį mylime, ir pasaulio, kuriam tarnaujame Jo vardu.

[1] Gal 5, 6; Jn 14, 21; 1 Jn 4, 9.19

[2] Mt 22, 37–40; Rom 13, 8–10; Gal 5, 22; 1 Pt 1, 22; 1 Jn 3, 14; 4, 7–21; Jn 13, 34–35; Jn 1, 18 ir 1 Jn 4, 12; 1 Tes 1, 3; 1 Kor 13, 8.13

[3] Įst 7, 7–9; Oz 2, 19–20; 11, 1; Ps 103; 145, 9.13.17; Gal 2, 20; Įst 10, 12–19

[4] Įst 6, 4–5; Mt 22, 37; Kun 19, 18.34; Mt 5, 43–45; Jn 15, 12; Ef 4, 32; Jn 3, 16–17

[5] Rom 5, 5; 2 Kor 5, 14; Apr 2, 4

[6] Įst 4, 35.39; Ps 33, 6–9; Jer 10, 10–12; Įst 10, 14; Iz 40, 22–24; Ps 33, 10–11.13–15; Ps 96, 10–13; Ps 36, 6; Iz 45, 22

[7] Įst 4 ir 6

[8] John Stott, The Message of Romans, 1994, p. 53

[9] Ps 138,2

[10] Jn 14, 6; Rom 8, 14–15; Mt 6, 9; Jn 14, 21–23

[11] Įst 32, 6.18; 1, 31; 8, 5; Iz 1, 2; Mal 1, 6; Jer 3, 4.19; 31, 9; Oz 11, 2; Ps 103, 13; Iz 63, 16; 64, 8–9

[12] Jn 3, 16; 1 Jn 3, 1; Rom 8, 32; Hbr 9, 14; Gal 2, 20; Gal 1, 3–5

[13] Mt 5, 9.16.43–48; 6, 4. 6.14–15.18.25–32; 7:21–23

[14] Jn 1, 3; 1 Kor 8, 4–6; Hbr 1, 2; Kol 1, 15–17; Ps 110, 1; Mk 14, 61–64; Ef 1, 20–23; Apr 1, 5; 3, 14; 5, 9–10; Rom 2, 16; 2 Tes 1, 5–10; 2 Kor 5, 10; Rom 14, 9–12; Mt 1, 21; Lk 2, 30; Apd 4, 12; 15, 11; Rom 10, 9; Tit 2, 13; Hbr 2, 10; 5, 9; 7, 25; Apr 7, 10

[15] Lk 6, 46; Jn 14, 15; 1 Jn 2, 3–6; Mt 7, 21–23

[16] Mt 16, 16; Jn 20, 28; 1 Pt 1, 8; 1 Jn 3, 1–3; Apd 4, 12

[17] Pr 1, 1–2; Ps 104, 27–30; Job 33, 4; Iš 35, 30–36,1; Ts 3, 10; 6, 34; 13, 25; Sk 11, 16–17.29; Iz 63, 11–14; 2 Pt 1, 20–21; Mch 3, 8; Neh 9, 20.30; Zch 7, 7–12; Iz 11, 1–5; 42, 1–7; 61, 1–3; 32, 15–18; Ez 36, 25–27; 37, 1–14; Jl 2, 28–32

[18] Apd 2; Gal 5, 22–23; 1 Pt 1, 2; Ef 4, 3–6.11–12; Rom 12, 3–8; 1 Kor 12, 4–11; 1 Kor 14, 1; Jn 20, 21–22; 14, 16–17.25–26; 16, 12–15; Rom 8, 26–27; Ef 6, 10–18; Jn 4, 23–24; 1 Kor 12, 3; 14, 13–17; Mt 10, 17–20; Lk 21, 15

[19] Ps 119, 47.97.127; 2 Tim 3, 16–17; 2 Pt 1, 21

[20] Įst 30, 14; Mt 7, 21–27; Lk 6, 46; Jok 1, 22–24

[21] Manilos manifestas, 7 str.; Tit 2, 9–10

[22] Ps 145, 9.13.17; Ps 104, 27–30; Ps 50, 6; Mk 16, 15; Kol 1, 23; Mt 28, 17–20; Hab 2, 14

[23] Ps 24, 1; Įst 10, 14

[24] Kol 1, 15–20; Hbr 1, 2–3

[25] Apd 17, 26; Įst 32, 8; Pr 10, 31–32; 12, 3; Apr 7, 9–10; Apr 21, 24–27

[26] Apd 10, 35; 14, 17; 17, 27

[27] Ps 145, 9.13.17; 147, 7–9; Įst 10, 17–18

[28] Pr 18, 19; Iš 23, 6–9; Įst 16, 18–20; Job 29, 7–17; Ps 72, 4.12–14; 82; Pat 31, 4–9; Jer 22, 1–3; Dan 4, 27

[29] Iš 22, 21–27; Kun 19, 33–34; Įst 10, 18–19; 15, 7–11; Iz 1, 16–17; 58, 6–9; Am 5, 11–15.21–24; Ps 112; Job 31, 13–23; Pat 14, 31; 19, 17; 29, 7; Mt 25, 31–46; Lk 14, 12–14; Gal 2, 10; 2 Kor 8–9; Rom 15, 25–27; 1 Tim 6, 17–19; Jok 1, 27; 2, 14–17; 1 Jn 3, 16–18

[30] Lozanos sandora, 5 str.

[31] Kun 19, 34; Mt 5, 43–44

[32] Mt 5, 38–39; Lk 6, 27–29; 23, 34; Rom 12, 17–21; 1 Pt 3, 18–23; 4, 12–16

[33] Rom 13, 4

[34] 1 Jn 2, 15–17

[35] Pr 3; 2 Tes 1, 8–9

[36] Mk 1, 1.14–15; Rom 1, 1–4; Rom 4; 1 Kor 15, 3–5; 1 Pt 2, 24; Kol 2, 15; Hbr 2, 14–15; Ef 2, 14–18; Kol 1, 20; 2 Kor 5, 19

[37] Rom 4; Fil 3, 1–11; Rom 5, 1–2; 8, 1–4; Ef 1, 7; Kol 1, 13–14; 1 Pt 1, 3; Gal 3, 26–4, 7; Ef 2, 19–22; Jn 20, 30–31; 1 Jn 5, 12–13; Rom 8, 31–39

[38] Rom 1, 16

[39] Gal 5, 6

[40] Ef 2, 10

[41] Jok 2, 17

[42] Tit 2, 11–14

[43] Rom 15, 18–19; 16, 19; 2 Kor 9, 13

[44] Rom 1, 5; 16, 26

[45] Pr 15, 6; Gal 6, 6–9; Hbr 11, 8 [Burbulio vert.]; Pr 22, 15–18; Jok 2, 20–24

[46] Rom 8, 4

[47] Jn 14, 21

[48] 1 Jn 2, 3

[49] 2 Tes 2, 13–14; 1 Jn 4, 11; Ef 5, 1–2; 1 Tes 1, 3; 4, 9–10; Jn 13, 35

[50] Jn 13, 34–35; 17, 21

[51] Hbr 13, 1–3; 1 Kor 12, 26; Apr 1, 9

[52] Apr 3, 17–20

[53] Ef 1, 9–10; Kol 1, 20; Pr 1–12; Apr 21–22

[54] Lozanos sandora, 4 ir 5 str.

[55] „The Micah Declaration on Integral Mission“; www.micahnetwork.org

[56] 1 Tes 1, 3

[57] Ef 2, 10

[58] Angl. „sacred-secular divide“ (red. past.)

[59] Plačiau apie tai žr. M. Greene‘o „Didžioji praraja“, www.lksb.lt ir www.licc.org.uk (red. past.)

[60] Kol 3, 23

[61] Ef 4, 12

[62] Plg. Apd 18, 3

[63] Angl. „think tanks“ (red. past.)

[64] Mat „universitetas yra aiškus sverto atramos taškas, kuriuo galima išjudinti pasaulį. Bažnyčia negali labiau padėti sau ir Evangelijai, kaip mėgindama atgauti universitetus Kristui. Šis būdas galingesnis už bet kuriuos kitus: pakeiskite universitetą, ir jūs pakeisite pasaulį“. Charlesas Habibas Malikas, buvęs JT Generalinės asamblėjos prezidentas, savo 1981 metų Paskalio paskaitose A Christian Critique of the University.

[65] Ef 1, 10; 2, 1–16; 3, 6; 4, 3; Gal 3, 6–8 (daugiau žr. VI skyrių apie vienybę ir partnerystę Bažnyčioje).

[66] Ef 2, 11–22; Rom 3, 23; Rom 10, 12–13; Ef 2, 18

[67] Įst 32, 8; Apd 17, 26

[68] Apr 7, 9; 21, 3, kur parašyta „jie bus Jo tautos“ (daugiskaita).

[69] Apd 4, 32–37; Gal 2, 9–10; Rom 15, 23–29; 2 Kor 8–9

[70] Žr. www.un.org/millenniumgoals

[71] Žr. www.micahchallenge.org

[72] 2 Kor 5, 16

[73] Jn 9, 1–3

[74] Manilos manifestas, 12 str.

[75] 1 Pt 3, 15–16. Plg. Apd 19, 37

[76] Žr. ir Vatikano, Pasaulio bažnyčių tarybos ir Pasaulio evangelikų aljanso 2011 m. bendrą deklaraciją „Christian Witness in a Multi-Religious World“, www.worldevangelicals.org/pdf/1106Christian_Witness_in_a_Multi-Religious_World.pdf (red. past.)

[77] 2 Kor 12, 9–10; 4, 7–10

[78] Manilos manifestas, 12 str.

[79] 2 Kor 2, 15 (K. Burbulio vert.)

[80] Apd 11, 20–24

[81] Apd 15, 19

[82] Rom 14, 1–3

[83] Pr 50, 20

[84] Kun 19, 33–34; Įst 24, 17; Rut 2; Job 29, 16; Mt 25, 35–36; Lk 10, 25–37; 14, 12–14; Rom 12, 13; Hbr 13, 2–3; 1 Pt 4, 9

[85] Jer 29, 7

[86] Jer 29, 7; 1 Pt 2, 13–17; 1 Tim 2, 1–2; Rom 13, 1–7; Iš 1, 15–21; Dan 6; Apd 3, 19–20; 5, 29

[87] Žr. Apd 16, 9 (red. past.)

[88] Ef 4, 11–12

[89] 1 Tim 3, 1–13; Tit 1, 6–9; 1 Pt 5, 1–3

[90] Mk 9, 33–37

[91] Eiti su Dievu, Jo keliu: Pr 5, 22.24; 6, 9; 17, 1; 24, 40; 48, 15; Ps 116, 9 (red. past.)

[92] Gr. veiksmažodis peripatein (eiti, vaikščioti) Ef 2, 2.10; 4, 1.17; 5, 2.8.15 verčiamas įvairiai, dažniausiai vartojamas „gyventi“ ir „elgtis“.

[93] Ef 4, 16–31

[94] Ef 5, 1–7

[95] Ef 5, 31; 2,15

[96] Ef 5, 15 – 6,4

[97] Ef 5, 8–10

[98] 1 Met 29, 17

[99] Ef 5, 5

[100] Dar žr. visą The Akropong Statement: A critique of the Prosperity Gospel tekstą, parašytą Afrikos teologų, sušauktų Lozanos teologijos darbinės grupės, www.lausanne.org/akropong

[101] Ef 4, 3

[102] Pr 1, 26–28; Pr 3; Apd 2, 17–18; Gal 3, 28; 1 Pt 3, 7

[103] Rom 12, 4–8; 1 Kor 12, 4–11; Ef 4, 7–16; 1 Pt 4, 10–11

[104] 1 Tes 5, 19–20; 1 Tim 4, 11–14

[105] Manilos manifestas, 14 teiginys

[106] 1 Tim 2, 12; 1 Kor 14, 33–35; Tit 2, 3–5; Apd 18, 26; 21, 9; Rom 16, 1–5, 7; Fil 4, 2–3; Kol 4, 15; 1 Kor 11, 5; 14, 3–5

[107] Rom 14, 1–13

[108] Tit 2, 3–5

[109] Kol 1, 28–29; Apd 19, 8–10; 20, 20.27;1 Kor 3, 5–9

[110] 2 Kor 10, 4–5

[111] 2 Tim 2, 2; 4,1–2; 1 Tim 3, 2b; 4, 11–14; Tit 1, 9; 2, 1

[112] Kun 26, 11–12; Mt 18, 20; 28, 20

[113] Jn 13, 34; 15, 12; 17

[114] Jn 17, 21–23

[115] Ef 4, 1–6; Kol 3, 12–14; 1 Tes 4, 9–10; 1 Pt 1, 22; 1 Jn 3, 11–14; 4, 7–21

[116] 1 Jn 3, 11

Print Friendly

Subscribe to personalized email updates: