Manilos manifestas

Manilos manifestas – tai po penkiolikos metų papildyta Lozanos sandora. Lozanos II, 1989 metų liepą vykusio II tarptautinio pasaulinės evangelizacijos kongreso Maniloje, Filipinuose, dalyviai apsvarstė didžiojo mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pavedimo vykdymo perspektyvas. Klausimas buvo išgvildentas visais įmanomais požiūriais, stengiantis analizuojant neiškreipti Šventojo Rašto. Rezultatai buvo apibendrinti Manilos manifeste. Jo antrasis juodraštis buvo išdalytas visiems dalyviams. Jie pateikė daug komentarų bei pasiūlymų, į kuriuos buvo kruopščiai atsižvelgta rengiant paskutinį dokumentą. Plenarinėje viso Kongreso sesijoje buvo pasiūlyta: „Mes priimame Manilos manifestą kaip bendrą mūsų rūpesčio ir įsipareigojimo išraišką ir patikime jį bažnyčioms bei krikščioniškoms organizacijoms tolimesniam studijavimui bei atsakui”. Balsuojant didžioji dauguma šį pasiūlymą priėmė.

DVIDEŠIMT VIENAS
Manilos manifesto teiginys
1. Patvirtiname savo nuolatinį įsipareigojimą Lozanos sandorai kaip mūsų bendradarbiavimo Lozanos judėjime pagrindą.

2. Patvirtiname, kad Senajame ir Naujajame Testamentuose Dievas autoritetingai apreiškė mums Savo charakterį ir valią, Savo atperkamuosius veiksmus ir jų prasmę bei Savo įgaliojimą šiai misijai.

3. Patvirtiname, kad biblinė Evangelija yra amžina Dievo žinia mūsų pasauliui, ir esame pasirengę ją ginti, skelbti ir įkūnyti.

4. Patvirtiname, kad žmonės, nors sukurti pagal Dievo atvaizdą, yra nusidėję ir kalti, taigi be Kristaus pražuvę, ir kad ši tiesa yra būtina sąlyga Evangelijai.

5. Patvirtiname, kad istorinis Jėzus ir pašlovintas Kristus yra tas pats Asmuo ir kad šis Jėzus Kristus yra absoliučiai unikalus, nes tik Jis yra Dievo įsikūnijimas, mūsų nuodėmių Nešėjas, mirties Nugalėtojas bei būsimasis Teisėjas.

6. Patvirtiname, kad Jėzus Kristus vietoj mūsų buvo prikaltas prie kryžiaus, kur užnešė mūsų nuodėmes ir mirė mūsų mirtimi; ir kad vien dėl šios priežasties Dievas atleidžia tiems, kurie atgailauja ir įtiki.

7. Patvirtiname, kad kitos religijos ir ideologijos nėra alternatyvūs keliai pas Dievą ir kad žmogaus dvasingumas, jeigu jis nėra atpirktas Kristaus, veda ne pas Dievą, o į teismą, nes Kristus yra vienintelis kelias.

8. Patvirtiname, kad turime regimai pademonstruoti Dievo meilę rūpindamiesi tais, iš kurių atimtas teisingumas, orumas, maistas ir pastogė.

9. Patvirtiname, kad Dievo teisingumo ir taikos karalystės skelbimas reikalauja pasmerkti visokeriopą neteisybę ir priespaudą – asmeninę ir struktūrinę; mes nevengsime šio pranašiško liudijimo.

10. Patvirtiname, kad Šventosios Dvasios liudijimas Kristui evangelizacijoje yra būtinas ir kad be šio antgamtinio darbo neįmanomas nei naujas gimimas, nei nauja gyvybė.

11. Patvirtiname, kad dvasinis karas reikalauja dvasinių ginklų ir kad mes turime skelbti Žodį Dvasios jėga bei nuolatos melstis, kad pasiektume Kristaus pergalę prieš blogio kunigaikštystes ir jėgas.

12. Patvirtiname, kad Dievas pavedė visai Bažnyčiai ir kiekvienam jos nariui užduotį – skelbti Kristų visam pasauliui; mes trokštame matyti, kaip šiai užduočiai įvykdyti telkiami ir mokomi visi pasauliečiai bei įšventintieji.

13. Patvirtiname, kad mes, laikantys save Kristaus Kūno nariais, bendradarbiaudami turime peržengti rasės, lyties ir klasinius barjerus.

14. Patvirtiname, kad Dvasios dovanos skiriamos visiems Dievo žmonėms ir kad evangelizacijoje bendram labui turi būti skatinama jų partnerystė.

15. Patvirtiname, kad mes, kurie skelbiame Evangeliją, turime rodyti jos pavyzdį savo šventu gyvenimu bei meile; priešingu atveju mūsų liudijimas praranda patikimumą.

16. Patvirtiname, kad kiekviena krikščioniška kongregacija turi atsigręžti į savo vietinę bendruomenę Evangelijos liudijimu bei užuojautos tarnyste.

17. Patvirtiname, kad bažnyčios, misijos ir kitos krikščioniškos organizacijos turi bendradarbiauti evangelizacijoje ir socialinėje veikloje, bet vengti varžybų bei dubliavimo.

18. Patvirtiname, kad mūsų pareiga yra tyrinėti visuomenę, kurioje gyvename, kad suprastume jos struktūrą, vertybes bei poreikius ir sukurtume atitinkamą misijos strategiją.

19. Patvirtiname, kad pasaulio evangelizacija yra neatidėliotina ir pasiekti dar nepasiektus žmones yra įmanoma. Taigi mes pasirengę paskutinįjį dvidešimtojo amžiaus dešimtmetį su nauju ryžtu atsiduoti šiems tikslams.

20. Mes patvirtiname savo solidarumą su tais, kurie kenčia dėl Evangelijos, ir siekiame pasirengti tokiai pat galimybei. Be to, sieksime, kad visur būtų religinė ir politinė laisvė.

21. Patvirtiname, kad Dievas kviečia visą Bažnyčią nešti visą Evangeliją visam pasauliui. Taigi mes pasiryžę skelbti ją ištikimai, neatidėliodami ir aukodamiesi, kol Jis grįš.

A. VISA EVANGELIJA
Evangelija yra Geroji Naujiena apie tai, kad Dievas mus išgelbėjo iš blogio galių, įtvirtino Savo amžinąją karalystę ir pasiekė galutinę pergalę prieš viską, kas meta iššūkį Jo tikslui. Iš meilės Dievas suplanavo atlikti tai dar prieš pasaulio sukūrimą bei įgyvendino Savo planą išvaduoti iš nuodėmės, mirties ir teismo per mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus mirtį. Būtent Kristus mus išlaisvina bei sujungia šventos bičiulystės saitais. (Kol 2,15; 1 Kor 15,24-28; Ef 1,4; Kol 1,19; Tit 2,14) 

1. KEBLI MŪSŲ PADĖTIS
Mes esame įpareigoti skelbti visą Evangeliją, tai yra visą biblinę Evangeliją. Kad tai atliktume, turime suprasti, kodėl žmonėms to reikia.

Žmogus savaime yra didingas ir vertingas, nes buvo sukurtas pagal Dievo atvaizdą, kad Jį pažintų, mylėtų ir Jam tarnautų. Tačiau dabar dėl nuodėmės jo žmogiškumas iškraipytas. Žmonės tapo egocentriški, tik sau tarnaujantys maištautojai, nemylintys nei Dievo, nei savo artimo taip, kaip turėtų. Dėl šios priežasties jie tapo svetimi savo Kūrėjui ir visai likusiai Jo kūrinijai. Tai pagrindinė daugelį šiandieninių žmonių kankinančio skausmo, paklydimų ir vienatvės priežastis. Be to, nuodėmė dažnai paskatina asocialų elgesį, nuožmų kitų išnaudojimą bei eikvojimą žemės išteklių, kuriuos pagal Dievo valią turėtume saugoti. Žmonija yra nepateisinamai kalta ir žengia plačiu keliu į pražūtį.

Nors Dievo atvaizdas žmonėse iškreiptas, jie vis dar geba mylėti, daryti kilnius darbus bei kurti gražius meno kūrinius. Tačiau net didžiausi žmonių laimėjimai yra fatališkai ydingi ir netinkami pasirodyti su jais Dievo akivaizdoje.

Žmonės taip pat yra dvasinės būtybės, tačiau dvasinė praktika ir pagalbos sau metodai nepasiekia esminių dalykų – nuodėmės, kaltės ir teismo. Žmonių negali išgelbėti nei žmogiška religija, nei žmogiškas teisumas ar sociopolitinės programos. Bet koks savęs gelbėjimas neįmanomas. Palikti vieni žmonės yra prarasti amžiams.

Todėl mes atmetame neteisingas evangelijas, kurios neigia žmogaus nuodėmę, dieviškąjį teismą, dievybę ir Jėzaus Kristaus įsikūnijimą bei kryžiaus ir prisikėlimo būtinybę. Mes atmetame ir pusiau evangelijas, kurios neigia nuodėmės reikšmingumą ir painioja Dievo malonę su paties žmogaus pastangomis. Pripažįstame, kad kartais patys sumenkindavome Evangeliją. Tačiau skelbdami Evangeliją esame pasiryžę atminti radikalią Dievo diagnozę ir ne mažiau radikalų Jo vaistą. (Apd 2,27; Pr 1,26.27; Rom 3,9–18; 2 Tim 3,2–4; Pr 3,17–24; Rom 1,29–31; Pr 1,26.28; 2,15; Rom 1,20; 2,1; 3,19; Mt 7,13; Mt 5,46; 7,11; 1 Tim 6,16; Apd 17,22–31; Rom 3,20; Ef 2,1–3; Gal 1,6–9; 2 Kor 11,2–4; 1 Jn 2,22. 23; 4,1–3; 1 Kor 15,3.4; Jer 6,14; 8,11)

2. GEROJI NAUJIENA ŠIANDIENAI
Džiaugiamės, kad gyvasis Dievas nepaliko mūsų vienatvei ir nevilčiai. Iš Savo meilės Jis atėjo pas mus Jėzuje Kristuje, kad mus išgelbėtų ir sukurtų iš naujo. Taigi Geroji Naujiena sutelkia dėmesį į istorinį Jėzų, kuris atėjo, skelbdamas Dievo karalystę, gyveno nuolankų tarno gyvenimą, numirė už mus, tapdamas vietoje mūsų nuodėme bei prakeikimu. Dievas Jį išteisino prikeldamas iš numirusių. Tiems, kurie atgailauja ir tiki Kristumi, Dievas laiduoja dalį naujojoje kūrinijoje. Jis dovanoja mums naują gyvenimą, apimantį mūsų nuodėmių atleidimą bei mumyse gyvenančią ir keičiančią Jo Dvasios jėgą. Jis kviečia mus į Savo naująją bendruomenę, kurią sudaro visų rasių, tautų ir kultūrų žmonės. Ir Jis žada, kad vieną dieną mes įžengsime į Jo naująjį pasaulį, kuriame nebebus blogio, bus atpirkta gamta ir Dievas viešpataus amžinai.

Ši Geroji Naujiena turi būti drąsiai skelbiama visur, kur įmanoma – bažnyčioje ir viešose vietose, per radiją ir televiziją, tiesiog lauke, nes tai Dievo gelbstinti jėga ir mes esame įpareigoti padaryti ją žinomą. Mes turime ištikimai skelbti tiesą, kurią Dievas apreiškė Biblijoje, ir stengtis ją susieti su mūsų kontekstu.

Be to, mes teigiame, kad apologetika, būtent „Evangelijos gynimas ir teigimas” yra sudėtinė biblinio misijos supratimo dalis ir būtina efektyviam liudijimui šiuolaikiniame pasaulyje. Paulius diskutavo su Šventojo Rašto nepažįstančiais žmonėmis, norėdamas juos įtikinti Evangelijos tiesa. Taip turime elgtis ir mes. Iš tiesų visi krikščionys turi būti pasirengę paaiškinti savo viltį.

Taip pat mes turime nuolat prisiminti Luko žodžius, kad Evangelija yra Geroji Naujiena vargšams. Tad turime paklausti savęs, ką tai reiškia didžiajai pasaulio gyventojų daliai, kuri kenčia, skursta ir yra prislėgta? Mums primenama, kad Įstatymas, Pranašai ir visos Išminties knygos, visas Jėzaus mokymas ir tarnavimas – visa tai akcentuoja Dievo rūpinimąsi materialiai skurstančiais, taigi ir mūsų pareiga yra juos ginti bei jais rūpintis. Be to, Šventasis Raštas kalba apie dvasios vargšus, kurie žvelgia į Dievą, tikėdamiesi vien gailestingumo. Evangelija yra Geroji Naujiena ir vieniems, ir kitiems. Dvasios vargšai, kad ir kokia būtų jų ekonominė situacija, nusižemina prieš Dievą ir tikėjimu priima išgelbėjimo dovaną. Kito kelio į Dievo karalystę nėra. Neturtėliai ir bejėgiai gauna naują Dievo vaikų orumą bei meilę brolių ir seserų, kartu su jais kovojančių dėl jų išlaisvinimo iš visko, kas juos žemina bei slegia.

Mes atgailaujame dėl kiekvieno Šventajame Rašte apreikštos Dievo tiesos ignoravimo ir esame pasiryžę ją skelbti bei ginti. Atgailaujame ir dėl tų atvejų, kai buvome abejingi vargšų maldavimams bei parodėme savo palankumą turtingiesiems, ir esame pasiryžę sekti paskui Jėzų, žodžiais ir darbais skelbdami Gerąją Naujieną visiems žmonėms. (Ef 22,4, Lk 15; 19,10; Apd 8,35; Mk 1,14, 15; 2 Kor 5,21; Gal 3.13; Apd 2,23–24; 2 Kor 5,17; Apd 2,38–39; Ef 2,11–19; Apr 21,1–5; 22,1–5; Ef 6,19.20; 2 Tim 4,2; Rom 1,14–16; Jer 23,28; Fil 1,7; Apd 18,4; 19,8–9; 2 Kor 5,11; 1 Pt 3,15; Lk 4,18; 6,20; 7,22; Įst 15,7–11; Am 2,6.7; Zch 7,8–10; Pat 21,13; Sof 3,12; Mt 5,3; Mk 10,15; 1 Jn 3,1; Apd 2,44.45; 4,32–35)

3. JĖZAUS KRISTAUS UNIKALUMAS
Esame pašaukti skelbti Kristų pasauliui, kuris darosi vis labiau pliuralistinis. Atgyja seni tikėjimai, atsiranda naujų. I a. taip pat buvo „daug dievų ir daug viešpačių”. Tačiau apaštalai drąsiai skelbė Kristaus unikalumą, nepakeičiamumą ir būtinumą. Mes turime elgtis taip pat.

Kadangi žmogus yra sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir įžvelgia kūrinijoje savo Kūrėjo pėdsakus, atsiradusiose religijose kartais būna tiesos ir grožio elementų. Tačiau tai nėra alternatyvios evangelijos. Kadangi žmonės yra nuodėmingi, o „visas pasaulis piktojo pavergtas”, net religingiems žmonėms reikia Kristaus atpirkimo.Taigi mes neturime teisės sakyti, kad išgelbėjimas įmanomas be Kristaus, be Jo Aukos priėmimo per tikėjimą.

Kartais tvirtinama, kad dėl Dievo sandoros su Abraomu žydams nereikia priimti Jėzaus kaip savo Mesijo. O mes teigiame, kad jiems reikia Kristaus lygiai taip pat kaip bet kuriam kitam žmogui. Jeigu mes nutoltume nuo Naujojo Testamento, mokančio, kad Evangelija turi pasiekti „pirmiau žydų…”, tai būtų tam tikra antisemitizmo forma ir nepaklusnumas Kristui. Todėl mes atmetame tvirtinimus, kad žydai turi savo sandorą ir dėl to tikėjimas Jėzumi nereikalingas.

Kas mus vienija mūsų bendrame tikėjime Jėzumi Kristumi? Mes išpažįstame Jį kaip amžinąjį Dievo Sūnų, kuris tapo tikru žmogumi, kartu likdamas tikru Dievu; kuris už mus kentėjo ant kryžiaus, užnešė mūsų nuodėmes ir mirė mūsų mirtimi, pakeitė mūsų neteisumą Savo teisumu; kuris pergalingai prisikėlė pakeistu kūnu ir kuris šlovingai grįš teisti pasaulio. Jis vienintelis yra įsikūnijęs Sūnus, Gelbėtojas, Viešpats ir Teisėjas ir Jis vienintelis su Tėvu bei Dvasia yra vertas visų žmonių garbinimo, tikėjimo ir paklusnumo. Yra tik viena Evangelija, nes yra tik vienas Kristus, kuris dėl Savo mirties ir prisikėlimo yra vienintelis kelias į išgelbėjimą. Todėl mes atmetame ir reliatyvizmą, pagal kurį visos religijos ir dvasinės praktikos yra vienodai galimi priėjimai prie Dievo, ir sinkretizmą, kuris tikėjimą Kristumi mėgina sumaišyti su kitais tikėjimais.

Be to, kadangi Dievas išaukštino Jėzų, kad kiekvienas Jį išpažintų, to trokštame ir mes. Įpareigoti Kristaus meilės, mes turime paklusti didžiajam Kristaus pavedimui ir mylėti Jo paklydusias avis. Mus ypač įkvepia Jo šventojo vardo garbingumas, ir mes trokštame matyti, kaip Jis gauna Jam priklausančią garbę bei šlovę.

Praeityje mes kartais nusidėdavome, ignoruodami, didžiuodamiesi, negerbdami ar net rodydami priešiškumą kitus tikėjimus išpažįstančių žmonių atžvilgiu. Mes atgailaujame dėl to. Vis dėlto esame pasiryžę teigiamai ir be kompromisų, visais mūsų evangelistinio darbo aspektais, įskaitant dialogą tarp religijų, liudyti apie mūsų Viešpaties unikalumą, Jo gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą. (1 Kor 8,5; 1 Jn 5,19; Ps 19,1–6; Rom 1,19.20; Apd 17,28; 1 Jn 5,19; Apd 10,1.2; 11,14.18; 15,8–9; Jn 14,6; Pr 12,1–3; 17,1.2; Rom 3,9; 10,12; Apd 13,46; Rom 1,16; 2,9.10; Apd 13,38.39; Jn 1,1.14.18; Rom 1,3.4; 1 Pt 2,24; 1 Kor 15,3; 2 Kor 5,21; 1 Kor 15,1–11; Mt 25,31.32; Apd 17,3.31; Apr 5,11–14; Apd 4,12; Fil 2,9–11; 2 Kor 5,14; Mt 28,19.20; Jn 10,11.16; 2 Kor 11,2.3; 1 Tim 2,5–7)

4. EVANGELIJA IR SOCIALINĖ ATSAKOMYBĖ
Pakeistuose žmonių gyvenimuose turi būti regima autentiška Evangelija. Skelbdami Dievo meilę, mes turime dalyvauti meilės tarnystėje, mokydami apie Dievo karalystę, turime vykdyti jos teisingumo bei taikos reikalavimus.

Evangelizacijai reikia teikti pirmenybę, kadangi mums pirmiausia rūpi, kad visi žmonės galėtų priimti Jėzų Kristų kaip Viešpatį ir Gelbėtoją. Tačiau Jėzus ne tik skelbė Dievo karalystę, bet jos atėjimą demonstravo gailestingumo ir galios darbais. Šiandien mes esame pašaukti į panašią žodžių bei darbų integraciją. Turime nuolankiai skelbti ir mokyti,patarnauti ligoniams, pamaitinti alkanus, pasirūpinti belaisviais, padėti beturčiams ir neįgaliems bei išlaisvinti prislėgtuosius. Nors pripažįstame, kad esama skirtingų dvasinių dovanų, pašaukimų ir kontekstų, mes laikomės pozicijos, kad Geroji Naujiena ir geri darbai neatskiriami.

Dievo karalystės skelbimas būtinai reikalauja pranašiškai išsižadėti visko, kas su tuo nesuderinama. Tarp mūsų smerkiamų blogybių yra destruktyvus smurtas, įskaitant institucinį smurtą, politinė korupcija, visos žmonių išnaudojimo šioje žemėje formos, šeimos griovimas, abortai, narkotikų verslas, žmogaus teisių pažeidimai. Rūpinantis vargšais, mus sukrečia skolos našta vargingose Pietų valstybėse. Mums kelia pasipiktinimą nežmoniškos sąlygos, kuriomis gyvena milijonai sukurtųjų pagal Dievo atvaizdą.

Mūsų nuolatinis pasiryžimas darbuotis socialinėje srityje nėra Dievo karalystės painiojimas su sukrikščioninta visuomene. Tai veikiau pripažinimas, kad biblinė Evangelija neišvengiamai daro poveikį visuomenei. Tikra misija visada įsikūnija. Ji turi nuolankiai įeiti į kitų žmonių pasaulį, susitapatinti su jų socialine tikrove, liūdesiu ir kančia, teisingumo siekiais bei kova prieš priespaudos jėgas. Be asmeninės aukos to padaryti neįmanoma.

Mes atgailaujame, kad mūsų siekių ir vizijos siaurumas dažnai trukdė skelbti Jėzaus Kristaus viešpatystę visame gyvenime – asmeniniame ir viešajame, vietiniame ir pasauliniame. Mes esame pasiryžę paklusti Jo įsakymui „pirmiausia ieškoti Dievo karalystės ir Jo teisumo”. (1 Tes 1,6–10; 1 Jn 3,17; Rom 14,17; Rom 10,14; Mt 12,28; 1 Jn 3,18; Mt 25,34–46; Apd 6,1–4; Rom 12,4–8; Mt 5,16; Jer 22,1–5; 11–17; 23,5–6; Am 1,1–2,8; Iz 59; Kun 25; Job 24,1–12; Ef 2,8–10; Jok 5,1–6; Jn 17,18; 20.21; Fil 2,5–8; Apd 10,36; Mt 6,33)

B. VISA BAŽNYČIA
Visa Bažnyčia turi skelbti visą Evangeliją. Visi Dievo žmonės yra pašaukti dalyvauti evangelizacijoje. Tačiau be Šventosios Dvasios visos jų pastangos būtų bevaisės.

5. DIEVAS – EVANGELISTAS
Šventasis Raštas skelbia, kad pagrindinis evangelistas yra pats Dievas. Mat Dievo Dvasia yra tiesos, meilės, šventumo ir galios Dvasia, ir be Jos evangelizacija neįmanoma. Būtent Ji patepa Evangelijos skelbėją, patvirtina Žodį, parengia klausytoją, apkaltina nusidėjėlį, apšviečia akluosius, atgaivina mirusius, įgalina mus atgailauti ir įtikėti, sujungia mus Kristaus Kūne, laiduoja mums, kad esame Dievo vaikai, ugdo mumyse Kristaus charakterį bei veda į Jo tarnystę, siunčia mus kaip Kristaus liudytojus. Visame šiame darbe pagrindinis Šventosios Dvasios uždavinys yra pašlovinti Jėzų Kristų, parodant Jį mums ir formuojant Jį mumyse.

Visa evangelizacija implikuoja dvasinį karą su blogio kunigaikštystėmis ir valdžiomis. Jame galimi tik dvasiniai ginklai, ypač Žodis ir Dvasia su malda. Todėl mes kviečiame visus krikščionis uoliai melstis ir už Bažnyčios atsinaujinimą, ir už pasaulio evangelizaciją.

Kiekvienas tikras atsivertimas – tai susidūrimas su jėga, kuri pademonstruoja aukščiausią Jėzaus Kristaus valdžią. Nėra didesnio stebuklo, kaip tikinčiojo išlaisvinimas iš šėtono vergijos ir nuodėmės, baimės ir beprasmybės, tamsos ir mirties.

Nors Jėzaus stebuklai buvo ypatingi Jo mesijinės veiklos ženklai, liudijantys apie būsimąją Jo tobulą karalystę, kurioje visa gamta bus pavaldi Jam, šiandien mes neturime teisės apriboti gyvojo Kūrėjo galios. Mes atmetame skepticizmą, kuris neigia stebuklus, spėliones, kurios jų reikalauja; drovumą, kuris gūžiasi prieš Dvasios pilnatvę, polinkį triumfuoti, taip pat atmetimą silpnumo, kuriame pasireiškia Kristaus galia.

Mes atgailaujame dėl pernelyg didelio pasitikėjimo savimi ir pastangų arba skelbti Evangeliją savo jėgomis, arba primetinėti savo valią Šventajai Dvasiai. Esame pasiryžę ateity „neliūdinti” ir „negesinti” Dvasios, o skleisti Gerąją Naujieną „su jėga, vadovaujami Šventosios Dvasios ir tvirtai tikėdami”. (2 Kor 5,20; Jn 15,26.27; Lk 4,18; 1 Kor 2,4; Jn 16,8–11; 1 Kor 12,3; Ef 2,5; 1 Kor 12.13; Rom 8,16; Gal 5,22.23; Apd 1,8; Jn 16,14; Gal 4,19; Ef 6,10–12; 2 Kor 10,3–5; Ef 6,17; Ef 6,18–20; 2 Tes 3,1; Apd 26,17.18; 1 Tes 1,9–10; Kol 1,13.14; Jn 2,11; 20,30.31; Jn 11,25; 1 Kor 15,20–28; Jer 32,17; 2 Tim 1,7; 2 Kor 12,9.10; Jer 17,5; Ef 4,30; 1 Tes 5,19; 1 Tes 1,5)

6. ŽMOGAUS LIUDIJIMAS
Dievas evangelistas suteikia Savo žmonėms privilegiją būti Jo bendradarbiais. Mat nors mes negalime liudyti be Jo, paprastai Jis pasirenka liudyti per mus. Jis tik kai kuriuos pašaukia būti evangelistais, misionieriais ar pastoriais, tačiau liudytojais kviečia būti visą Bažnyčią ir kiekvieną jos narį.

Privilegijuota pastorių, kunigų bei mokytojų užduotis yra vesti Dievo žmones į brandą bei parengti juos tarnavimui. Pastoriai turi ne monopolizuoti tarnavimus, o veikiau dauginti juos, skatindami kitus panaudoti savo dovanas ir mokyti. Tai, kad dvasininkai valdė pasauliečius, buvo didžiulė blogybė Bažnyčios istorijoje. Dėl jos ir pasauliečiai, ir dvasininkai neteko jiems Dievo skirtųjų vaidmenų, dvasininkija degradavo, Bažnyčia nusilpo ir negalėjo skelbti Evangelijos. Be to, tai iš esmės prieštarauja Biblijai. Todėl mes, šimtmečiais kalbėję apie „visų tikinčiųjų kunigystę”, dabar reikalaujame, kad tarnautų visi tikintieji.

Dėkingai pripažįstame, kad vaikai ir jaunuoliai praturtina bažnyčios šlovinimo tarnavimą ir toli siekia savo entuziazmu bei tikėjimu. Mes turime rengti juos tapti mokiniais ir evangelistais, kad jie laimėtų Kristui savąją kartą.

Dievas sukūrė vyrą ir moterį kaip lygiateisius Jo atvaizdo nešėjus, vienodai priima juos Kristuje ir išliejo Savosios Dvasios ant kiekvieno kūno – sūnų ir dukterų. Kadangi Šventoji Dvasia dalija dovanas tiek vyrams, tiek moterims, ir vieni, ir kiti turi turėti galimybę jas panaudoti. Mes džiaugiamės jų išskirtiniais laimėjimais misijų istorijoje ir esame įsitikinę, kad Dievas į panašų darbą šaukia moteris ir šiandien. Nors mes ne visiškai sutariame, kokią formą turėtų įgauti jų lyderystė, tačiau sutinkame dėl partnerystės pasaulinėje evangelizacijoje, kuria Dievo valia turėtų džiaugtis ir vyrai, ir moterys. Taigi atitinkamai mokomos turi būti abi lytys.

Pasauliečiai, vyrai ir moterys, gali liudyti ne tik vietinėse bažnyčiose (žr. 8 skyrių), bet ir savo draugams, namuose bei darbe. Liudyti yra pašaukti net benamiai ir bedarbiai.

Pirmiausia mes turime paliudyti tiems, kurie jau yra mūsų draugai, giminės, kaimynai ir kolegos. Turi vykti ir namų evangelizacijos – ir tarp susituokusių, ir tarp viengungių. Krikščioniški namai turi ne tik atitikti Dievo nustatytus santuokos, sekso ir šeimos standartus bei teikti meilę ir ramybę žmonėms, kurie yra sužeisti; tokiuose namuose jaukiai turi jaustis net kaimynai, kurie nelanko bažnyčios, ir net tada, kai kalbama apie Evangeliją.

Kita pasauliečių liudijimo vieta yra darbovietė, nes būtent čia krikščionys praleidžia pusę savo gyvenimo ir darbas yra dieviškas pašaukimas. Krikščionys gali liudyti Kristų žodžiais, nuosekliu uolumu, sąžiningumu bei rūpestingumu, kova už teisingumą darbovietėje ir ypač savo kasdieninio Dievo šlovei atliekamo darbo kokybe, kurią mato kiti.

Atgailaujame dėl to, kad neskatinome tarnauti pasauliečių, ypač moterų ir jaunuolių. Esame pasiryžę ateity kviesti visus Kristaus sekėjus užimti savo kaip liudytojų teisėtą ir natūralią vietą. Tikroji Evangelija plaukia iš Kristaus meile perpildytos širdies. Todėl evangelizuoti gali visi Jo žmonės be išimties. (2 Kor 6,1; Apd 8,26–39; 14,27; Ef 4,11; Apd 13,1–3; Apd 1,8; 8,1,4; Kol 1,28; Ef 4,11.12; Mt 28,19; 2 Tim 2,2; 1 Tes 5,12–15; 1 Kor 12,4–7; Ef 4,7; Mt 21,15.16; 1 Tim 4,12; Pr 1,26.27; Gal 3,28; Apd 2, 17–18; 1 Pt 4,10; Rom 16,1–6,12; Fil 4,2.3; Mk 5, 18–20; Lk 5,27–32; Apd 28,30.31; Apd 10,24.33; 18,7. 8; 24–26; 1 Kor 7,17–24; Tit 2,9.10; Kol 4,1; Kol 3,17.23.24; Apd 4,20)

7. LIUDIJIMO NUOSEKLUMAS
Niekas aiškiau neatskleidžia Evangelijos kaip pakeistas gyvenimas, ir niekas neužtraukia jai tokios negarbės, kai mūsų asmeninis gyvenimas prieštarauja Evangelijai. Mūsų elgesys turi būti vertas Kristaus Evangelijos, puošti ją, mūsų šventas gyvenimas turi atskleisti jos grožį. Mat mus stebintis pasaulis teisėtai ieško įrodymų, kurie pagrįstų mūsų pretenzijas būti Kristaus mokiniais. Ir mūsų dorumas bei sąžiningumas yra tvirtas įrodymas.

Skelbdami žinią, jog Kristus mirė, kad atvestų mus pas Dievą, mes kreipiamės į dvasiškai ištroškusius žmones, tačiau jie nepatikės mumis, jei nepateiksime įrodymų, kad patys pažįstame gyvenimą su Dievu, arba jeigu mūsų viešas garbinimas nebus pakankamai tikroviškas.

Mūsų mokymas, kad Kristus sutaiko susvetimėjusius žmones, atrodo tikėtinas tik tuo atveju, jeigu mes patys mylime ir atleidžiame vieni kitiems, nuolankiai tarnaujame kitiems ir, peržengdami savo bendruomenės ribas, su pasiaukojimu ir užuojauta padedame stokojantiems.

Kitiems metamas iššūkis išsižadėti savęs, imti savo kryžių ir sekti paskui Kristų gali būti suprantamas tik tada, jeigu mes patys esame akivaizdžiai mirę savo ambicijoms, nesąžiningumui bei godumui ir gyvename paprastumo, pasitenkinimo bei kilnumo kupiną gyvenimą.

Mes smerkiame krikščionių nenuoseklumą, kurį pastebime jų asmeniniame gyvenime bei bažnyčiose: materialinės naudos vaikymąsi, profesinį išdidumą ir konkurenciją, lenktyniavimą krikščioniškame tarnavime, jaunesniųjų lyderių pavydą, misionierišką paternalizmą, abipusės atsakomybės stoką, krikščioniškų seksualumo standartų praradimą, rasinę, socialinę ir seksualinę diskriminaciją. Visa tai yra pasaulietiškumas, leidžiantis dominuojančiai kultūrai demoralizuoti Bažnyčią, kuri pati turi mesti iššūkį kultūrai ir ją keisti. Gėdijamės meto, kai kiekvienas atskirai ir savo krikščioniškomis bendruomenėmis skelbiame Kristų žodžiais, bet neigiame Jį darbais. Dėl nenuoseklumo mūsų liudijimas nebeatrodo tikėtinas. Pripažįstame savo nuolatines kovas bei nesėkmes. Tačiau esame pasiryžę, padedami Dievo malonės, ugdytis nuoseklumą savyje ir bažnyčiose. (2 Kor 6,3.4; Fil 1,27; Tit 2,10; Kol 4,5.6; Pat 11,3; 1 Pt 3,18; 1 Jn 1,5.6; 1 Kor 14,25.26; Ef 2,14–18; Ef 4,31–5,2; Gal 5,13; Lk 10,29–37; Mk 8,34; Mt 6,19–21; 31–33; 1 Tim 6,6–10,17.18; Apd 5,1–11; Fil 1,15–17; 1 Kor 5,1–13; Jok 2,1–4; 1 Jn 2,15–17, Mt 5,13; 7,21–23; 1 Jn 2,4; Ef 4,1) 

8. VIETINĖ BAŽNYČIA
Kiekviena krikščioniška bendruomenė yra vietinė Kristaus Kūno išraiška ir turi tas pačias pareigas. Tai ir „šventoji kunigystė”, atnašaujanti Dievui dvasines garbinimo aukas, ir „šventoji tauta”, išgarsinanti šlovingus Jo darbus pasaulyje. Taigi Bažnyčia ir garbinanti, ir liudijanti bendruomenė – sutelkta ir išbarstyta, sukviesta ir išsiųsta. Garbinimas ir liudijimas yra neatskiriami dalykai.

Esame įsitikinę, kad už evangelijos skleidimą pirmiausia yra atsakinga vietinė bendruomenė. Ši eiga išdėstyta Šventajame Rašte: „Mūsų Evangelija atėjo pas jus”, paskui „Viešpaties žodis pasklido iš jūsų”. Taip Evangelija sukuria bažnyčią, kuri skelbia Evangeliją, sukurdama dar daugiau bažnyčių. Tai tarsi nuolatinė grandininė reakcija. Be to, tai, ko moko Šventasis Raštas, patvirtina strategiją. Kiekviena vietinė bendruomenė privalo evangelizuoti savo rajoną ir turi tam išteklių.

Mes rekomenduojame kiekvienai bažnyčiai reguliariai atlikinėti tyrimus – ne tik savo narių bei programos, bet ir savo vietinės bendruomenės ypatumų, – kad sukurtų atitinkamą misijų strategiją. Jos nariai gali nuspręsti suorganizuoti viso rajono aplankymą, skverbtis dėl Kristaus į tam tikras žmonių susibūrimo vietas, rengti evangelistinius susirinkimus, paskaitas ar koncertus, dirbti su vargšais ir keisti vietinių beturčių kvartalus arba pastatyti naują bažnyčią kaimyniniame rajone ar gyvenvietėje. Tuo pat metu jie turi neužmiršti bažnyčios globalinės užduoties. Bažnyčia, kuri siunčia misionierius, neturi apleisti savo apylinkių, o bažnyčia, kuri evangelizuoja kaimynystėje, neturi ignoruoti likusio pasaulio.

Be viso to, kiekviena bendruomenė ir denominacija kiek įmanoma turi dirbti su kitais, siekdama bet kokią lenktyniavimo dvasią paversti bendradarbiavimo dvasia. Bažnyčios turėtų bendradarbiauti ir su organizacijomis, esančiomisuž jų ribų, ypač rengiant evangelizacijas ir tarnaujant bendruomenei, nes tokios tarpbažnytinės misijos organizacijos yra Kristaus Kūno dalis ir turi vertingos profesinės informacijos, kuri gali labai praversti bažnyčioms.

Dievas norėjo, kad Bažnyčia būtų Jo karalystės ženklas, tai yra liudytų, kaip atrodo Jo teisumo ir taikos valdoma žmonių bendruomenė. Norint efektyviai perteikti Evangeliją, ir individų, ir bažnyčių atveju ji turi būti įkūnyta. Neregimasis Dievas šiandien apsireiškia būtent per mūsų tarpusavio meilę, ypač kai mūsų draugiškumas pasireiškia mažose grupelėse ir kaip peržengia kitas bendruomenes dalijančius rasių, rangų, lyčių bei amžiaus barjerus.

Mes labai apgailestaujame, kad daugelis mūsų bendruomenių rūpinasi tik savo vidiniais reikalais bei išlaikymu, o ne misijomis, arba yra pasinėrusios į bažnyčios veiklą liudijimo sąskaita. Mes esame pasiryžę atgręžti mūsų bažnyčias į išorę, kad jos nuolatos eitų į pasaulį, ir kad Viešpats jas kasdien papildytų išgelbėtaisiais. (1 Kor 12,27; 1 Pt 2,5.9; Jn 17,6.9,11.18; Fil 2,14–16; 1 Tes 1,5.8; Apd 19,9.10; Kol 1,3–8; Apd 13,1–3; 14,26–28; Fil 1,27; Lk 12,32; Rom 14,17; 1 Tes 1,8–10; 1 Jn 4,12; Jn 13,34.35; 17,21.23; Gal 3,28; Kol 3,11; Apd 2,47)

9. BENDRADARBIAVIMAS EVANGELIZACIJOJE
Evangelizacija ir vienybė Naujajame Testamente yra glaudžiai susiję. Jėzus meldėsi, kad Jo žmonių vienybė atspindėtų Jo Paties vienybę su Tėvu ir pasaulis galėtų Juo patikėti. Paulius ragino filipiečius visus kaip vienas kovoti „už Evangelijos tikėjimą”. Priešingai šiai biblinei vizijai, mums daro gėdą įtarinėjimai ir konkuravimas, dogmatiškas neesminių dalykų laikymasis, kova dėl valdžios ir imperijų kūrimas. Visa tai gadina mūsų evangelinį liudijimą. Mes pripažįstame, kad bendradarbiavimas evangelizuojant yra būtinas – pirmiausia dėl to, kad tokia yra Dievo valia, antra todėl, kad mūsų susiskaldymas daro gėdą taikos Evangelijai, ir todėl, kad pasaulinėje evangelizacijoje turime dalyvauti visi kartu.

„Bendradarbiavimas” reiškia vienybės ieškojimą skirtumuose. Jis įtraukia ir kviečia dirbti kartu skirtingų temperamentų, gebėjimų, pašaukimų bei kultūrų, įvairiausio amžiaus bei abiejų lyčių žmones, taip pat nacionalines bažnyčias ir misijų organizacijas.

Esame pasiryžę kartą ir visiems laikams užmiršti kolonijinės praeities atgyveną – simplicistinį skirstymą į pirmojo pasaulio šalis, kurios siunčia, ir du trečdalius pasaulio Pietuose, kuris priima. Mat svarbus naujas mūsų eros faktas yra misijų internacionalizavimas. Šiandien ne tik didžioji dalis evangelikalų yra ne vakariečiai, bet ir Pietų šalių misionierių skaičius greitai pranoks vakariečių. Esame įsitikinę, kad misionierių komandos, sudarytos iš įvairių žmonių, kuriuos vienija širdis ir protas, gali labai veiksmingai liudyti Dievo malonę.

Mūsų pavartotas pavadinimas „visa Bažnyčia” nėra arogantiškas tvirtinimas, kad universalioji Bažnyčia ir evangelikalų bendrija yra sinonimai. Mat mes pripažįstame, kad yra daug bažnyčių, kurios nedalyvauja evangelikalų judėjime. Evangelikalų pažiūros į Romos katalikus ir ortodoksų bažnyčias labai skiriasi. Kai kurie evangelikalai kartu su šiomis bažnyčiomis meldžiasi, studijuoja Šventąjį Raštą ir bendradarbiauja. Visi žino, kad tarp mūsų išliks didelių teologinių skirtumų. Kai iškyla reikalas ir kai neinama į kompromisą su bibline tiesa, bendradarbiavimas gali būti įmanomas tokiose srityse kaip Biblijos vertimas, šiuolaikinių teologinių bei etinių klausimų nagrinėjimas, socialinis darbas ir politinės akcijos. Tačiau mes norime akcentuoti, kad bendros evangelizacijos reikalauja bendro atsidavimo biblinei Evangelijai.

Kai kurie iš mūsų esame nariai tų bažnyčių, kurios priklauso Pasaulinei bažnyčių tarybai, ir manome, kad pozityvus, tačiau kritiškas dalyvavimas jos veikloje yra mūsų krikščioniška pareiga. Kiti iš mūsų neturime nieko bendra su Pasauline taryba. Visi mes raginame Pasaulinę bažnyčių tarybą priimti nuoseklią biblinę evangelizacijų sampratą.

Pripažįstame, kad esame iš dalies atsakingi dėl Kristaus Kūno skaldymo, kuris yra pagrindinis suklupimo akmuo pasaulio evangelizacijai. Esame pasiryžę siekti tos vienybės, dėl kurios meldėsi Kristus. Esame įsitikinę, kad teisingiausias kelias į artimesnį bendradarbiavimą yra nuoširdus ir kantrus dialogas Biblijos pagrindu su visais, kuriuos sieja bendri siekiai. Tam mes mielai ir atsiduodame. (Fil 1,27; Jn 17,20.21; Fil 1,27; Fil 1,15.17; 2,3.4; Rom 14,1–15,2; Fil 1,3–5; Ef 2,14–16; 4,1–6; Ef 4,6.7; Apd 20,4; Jn 17,11, 20–23)

C. VISAS PASAULIS
Visa Evangelija buvo patikėta visai Bažnyčiai, kad ji galėtų būti skelbiama visam pasauliui. Taigi mums būtina suprasti pasaulį, į kurį esame pasiųsti (Mk 16,15). 

10. ŠIUOLAIKINIS PASAULIS
Evangelizacija vyksta ne vakuume, o kontekste. Todėl turi būti kruopščiai išlaikoma pusiausvyra tarp Evangelijos ir konteksto. Turime suprasti kontekstą, kad galėtume į jį kreiptis, tačiau kontekstui neturi būti leidžiama iškraipyti Evangeliją.

Šiuo požiūriu mums kelia nerimą „modernumo” poveikis. Tai atsirandanti pasaulietinė kultūra, sukurta industrializacijos su jos technologijomis bei urbanizacijos su jos ekonomine tvarka. Abu šie veiksniai suformuoja aplinką, kuri reikšmingai keičia mūsų požiūrį į pasaulį. Be to, sekuliarizmas, Dievą ir antgamtiškumą padarydamas beprasmiais, sunaikino ir tikėjimą; urbanizacija dehumanizavo daugelio gyvenimą; o masinio informavimo priemonės prisidėjo nuvertinant tiesą ir autoritetą, taip pakeisdamos realųjį pasaulį sudarytu įspūdžiu. Šios modernumo pasekmės visos kartu užkerta kelią daugelio skelbiamai žiniai bei sumenkina jų misionierišką motyvaciją.

1900 metais tik 9% pasaulio gyventojų gyveno miestuose; 2000 metais, manoma, kad miestuose gyveno daugiau kaip 50% žmonių. Šis pasaulinio masto kraustymasis į miestus pavadintas „didžiausia migracija žmonijos istorijoje”; jis meta svarbų iššūkį krikščioniškajai misijai. Viena vertus, miesto gyventojai yra labai kosmopolitiški. Taigi mieste visos tautos priartėja iki mūsų durų slenksčio. Gal būtų galima sukurti įvairių tautų bažnyčias, kuriose Evangelija peržengtų etniškumo barjerus? Antra vertus, daugelis miestų gyventojų yra migruojantys beturčiai, kurie taip pat lengvai priima Evangeliją. Gal Dievo žmones būtų galima įtikinti persikelti į tokius neturtingų bendruomenių rajonus miestuose bei tarnauti žmonėms ir darbuotis, keičiant miestą?

Modernizacija atneša ne tik palaiminimą, bet ir pavojų. Visur kurdama komunikacijų bei komercijos ryšius, ji beprecedentiškai atveria kelius Evangelijai, peržengia senas užtvaras ir prasiskverbia į uždariausias bendruomenes – ir tradicines, ir totalitarines. Krikščioniškos masinio informavimo priemonės daro galingą įtaką ir sėdamos Evangelijos sėklą, ir rengdamos dirvą. Nuo 2000 metų didžiausi misionieriškų laidų transliuotojai visomis svarbiausiomis kalbomis skelbia Evangeliją per radiją.

Pripažįstame, kad nekovojome, kaip turėjome, kad suprastume modernizaciją. Mes nekritiškai naudojomės jos metodais bei technikomis, todėl atsivėrėme pasaulietiškumui. Tačiau esame pasiryžę ateityje rimtai priimti šiuos iššūkius bei galimybes, atsispirti pasaulietiniam modernumo spaudimui, susieti Kristaus viešpatystę su visa šiuolaikine kultūra ir taip dalyvauti šiuolaikinio pasaulio misijoje be pasaulietiškumo. (Apd 13,14–41; 14,14–17; 17,22–31; Rom 12,1.2)

11. 2000 METŲ IR VĖLESNI SUKUMAI
Gyventojų skaičius šiandieniniame pasaulyje greitai pasieks 6 milijardus. Trečdalis jų formaliai išpažįsta Kristų. Iš likusių keturių milijardų pusė yra girdėję apie Jį, o pusė – ne. Turėdami galvoje šiuos skaičius, galime įvertinti savo evangelistinę užduotį, suskirstydami žmones į keturias kategorijas.

Pirmoje – potenciali misionieriška darbo jėga, atsidavusieji. Šiame amžiuje ši krikščionių kategorija išaugo nuo maždaug 40 milijonų 1900 metais iki maždaug 500 milijonų šiandien ir šiuo momentu auga daugiau kaip dvigubai greičiau negu bet kuri kita religinė grupuotė.

Antroje – neatsidavusieji. Jie pretenduoja į krikščionybę (yra pakrikštyti, kartais lanko bažnyčią ir vadina save krikščionimis), tačiau asmeninio atsidavimo Kristui pozicija jiems svetima. Tokių yra visose viso pasaulio bažnyčiose. Jiems nedelsiant reikia iš naujo paskelbti Evangeliją.

Trečioje – negirdėjusieji Evangelijos. Tai žmonės, kurie apie Evangeliją turi minimalų supratimą, bet niekada neturėjo galimybės į ją atsiliepti. Tikriausiai jie yra pasiekiami krikščionims, jeigu tik šie nueis į gretimą gatvę, nuvažiuos į netoliese esantį kaimą ar miestą.

Ketvirtojoje – nepasiektieji . Tai du milijardai tokių, kurie niekada negirdėjo apie Gelbėtoją Jėzų ir nėra pasiekti. Egzistuoja maždaug 2000 tautelių, kuriose dar net nėra gyvos, tikros bažnyčios. Priskiriame jas prie mažesniųjų „žmonių grupių”, kurios laiko save viena kitai giminingomis (pvz., bendra kultūra, kalba, namai ar užsiėmimas). Efektyviausiai jas pasiektų tie misionieriai, kurie jau priklauso jų kultūrai ir moka jų kalbą. Priešingu atveju į tas tauteles, palikę savo kultūrą, turėtų keliauti kitų tautų tikintieji ir aukodamiesi susitapatinti su tais žmonėmis, kuriuos jie trokšta laimėti Kristui.

Šiandien 2000 didesnių tautelių tokių nepasiektų žmonių yra maždaug 12000, taigi užduotis nėra neįmanoma. Tačiau šiuo metu šiame darbe dalyvauja tik 7% visų misionierių, o likusieji 93% dirba jau Evangeliją girdėjusioje pasaulio pusėje. Kad ši pusiausvyra būtų atitaisyta, reikia personalą pergrupuoti strateginiu atžvilgiu.

Sunkinantis veiksnys, susijęs su visomis iš minėtųjų kategorijų, yra nepasiekiamumas. Daugelis šalių žmonėms, vadinantiems save misionieriais, neturintiems jokių kitų kvalifikacijų ir negalintiems susimokėti, nesuteikia vizų. Tačiau tokie regionai nėra visiškai neprieinami. Mat mūsų maldos įveikia visas uždangas, duris bei užtvaras. Be to, kitais atžvilgiais nepasiektuosius gali pasiekti krikščioniškas radijas bei televizija, garso ir vaizdo kasetės, filmai ir knygos. Taip pat ir vadinamieji „palapinių statytojai”, kurie kaip Paulius užsidirba pragyvenimui. Keliaudami darbo reikalais (pvz., verslininkai, universitetų lektoriai, technikos specialistai ir užsienio kalbų mokytojai), jie gali išnaudoti kiekvieną progą pakalbėti apie Jėzų Kristų. Kad patektų į šalį, jiems nereikia apsimetinėti – ten juos nuveda jų darbas. O liudijimas yra pagrindinis jų krikščioniško gyvenimo būdo komponentas, kad ir kur jie būtų.

Mums labai gėda, kad praėjo du tūkstančiai metų nuo Jėzaus mirties ir prisikėlimo, o du trečdaliai pasaulio gyventojų vis dar Jo nepažįsta. Antra vertus, mus stulbina vis akivaizdesni Dievo galios pasireiškimai labiausiai neįtikėtinose Žemės rutulio vietose.

2000 metai daugeliui tapo išbandymo gaire. Ar galime atsiduoti pasaulio evangelizacijai per paskutinįjį šio tūkstantmečio dešimtmetį? Šis skaičius anaiptol nėra magiškas, tačiau argi neturėtume pasistengti pasiekti šį tikslą? Kristus įsakė nešti Evangeliją visoms tautoms. Užduotis nelaukia. Esame pasiryžę su džiaugsmu ir viltimi paklusti Jam. (Apd 18,1–4; 20,34; Lk 24,45–47)

12.SUDĖTINGOS SITUACIJOS
Jėzus aiškiai perspėjo Savo sekėjus tikėtis pasipriešinimo. „Jeigu jie persekiojo Mane, – pasakė Jis, – tai persekios ir jus”. Jie liepė džiaugtis persekiojimu ir priminė, kad vaisingumo sąlyga yra mirtis.

Šios prognozės, kad krikščioniška kančia yra neišvengiama ir produktyvi, pasitvirtino visais laikais, įskaitant ir mūsų amžių. Per krikščionybės istoriją būta ne vienas tūkstantis kankinių. Šiandien situacija beveik tokia pat. Nuoširdžiai tikimės, kad „glasnost” ir „perestroika” atvers visišką religinę laisvę Tarybų Sąjungoje bei kitose Rytų bloko valstybėse ir kad islamiškos bei induistinės šalys vis labiau atsivers Evangelijai. Mes smerkiame pastaruoju metu įsigalėjusią brutalią Kinijos demokratinio judėjimo priespaudą ir meldžiame, kad ji nebekankintų krikščionių. Tačiau apskritai atrodo, kad senovės religijos darosi vis tolerantiškesnės, ekspatriantai vis mažiau pageidaujami, o pasaulis vis nedraugiškesnis Evangelijai.

Šioje situacijoje mes norime pareikšti tris teiginius vyriausybėms, kurios persvarsto savo požiūrį į krikščionis tikinčiuosius.

Pirma, krikščionys yra lojalūs piliečiai, siekiantys tautos gerovės. Jie meldžiasi už jos lyderius ir moka mokesčius. Žinoma, tie, kurie išpažino Jėzų kaip Viešpatį, negali Viešpačiu laikyti ir valdžios, todėl, jeigu jiems tai ar bet kas kita, ką draudžia Dievas, bus įsakyta, jie privalės nepaklusti. Tačiau jie yra sąžiningi piliečiai. Jie prisideda prie šalies gerovės savo stabiliomis santuokomis ir namais, savo sąžiningumu versle, uoliu darbu ir savanoriška pagalba neįgaliems bei stokojantiems.Taigi vyriausybėms nėra ko bijoti krikščionių.

Antra, krikščionys nenaudoja neteisingų evangelizacijos būdų. Nors mūsų tikėjimo prigimtis reikalauja dalytis Evangelija su kitais, mes stengiamės tai daryti atvirai ir sąžiningai, leisdami klausytojams laisvai apsispręsti. Norime išlikti jautrūs kitų tikėjimų žmonėms ir atmetame bet kokį metodą, siekiantį atversti juos per prievartą.

Trečia, krikščionys nuoširdžiai trokšta religinės laisvės visiems žmonėms, ne tik krikščionybei. Šalyse, kur dominuoja krikščionybė, krikščionys žengia priekyje tų, kurie reikalauja laisvės religinėms mažumoms. Šalyse, kur dominuoja kitos religijos, krikščionys prašo sau ne daugiau, negu jie reikalauja kitiems panašiomis aplinkybėmis. Laisvė „išpažinti, skelbti ir praktikuoti” religiją, kaip pasakyta Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, gali ir turi būti abipusiai užtikrinta teisė.

Mes labai apgailestaujame dėl kiekvieno netinkamo liudijimo, kuriuo galėjo nusikalsti Jėzaus sekėjai. Esame pasiryžę nieko nepapiktinti, kad nebūtų padaryta negarbė Kristaus vardui. Tačiau kryžiaus skriaudos neišvengsime. Dėl nukryžiuotojo Kristaus meldžiame, kad per Jo malonę būtume pasirengę kentėti ir net numirti. Kankinystė yra liudijimo forma, kuri, kaip pažadėjo Kristus, bus ypatingai pagerbta. (Jn 15,20; Mt 5,12; Jn 12,24; Jer 29,7; 1 Tim 2,1.2; Rom 13,6.7; Apd 4,19; 5,29; 2 Kor 4,1.2; 2 Kor 6,3; 1 Kor 1,18.23; 2,2; Fil 1,29; Apr 2,13; 6,9–11; 20,4)

IŠVADA: SKELBK KRISTŲ, KOL JIS ATEIS
„Skelbk Kristų, kol Jis ateis.” Tokia buvo Lozanos II tema. Mes, žinoma, tikime, kad Kristus ateis; Jis buvo atėjęs, kai Romos imperatorius buvo Augustas. Tačiau vieną dieną, kaip žinome iš Jo pažadų, Jis vėl ateis neįsivaizduojamoje didybėje, kad ištobulintų Savąją karalystę. Mums įsakyta budėti ir būti pasirengusiems. O laikotarpis tarp dviejų Jo atėjimų turi būti užpildytas krikščioniška misionieriška veikla. Mums liepta eiti iki žemės pakraščių ir pabaigos su Evangelija ir pažadėta, kad pasaulio pabaiga ateis tik tada, kai tai atliksime. Abi pabaigos (žemės erdvės ir laiko) sutaps. Lig tol Jis pažadėjo būti su mumis.

Taigi krikščioniška misija yra neatidėliotina užduotis. Mes nežinome, kiek gyvensime. Todėl turime negaišti. O kad nedelsiant imtumės savo užduoties, reikalingos ir kitos savybės, ypač vienybė (turime evangelizuoti drauge) bei pasiaukojimas (turime pasitikėti Dievu ir mokėti kainą). Lozanoje mūsų įsipareigojimas buvo „melstis, planuoti ir dirbti drauge dėl viso pasaulio evangelizacijos”. Mūsų manifestas Maniloje skelbia, kad visa Bažnyčia yra pašaukta nešti visą Evangeliją į visą pasaulį, su visu būtinu skubumu, vienybe bei pasiaukojimu skelbiant Kristų, kol Jis ateis. (Lk 2,1–7; Mk 13,26.27; Mk 13,32–37; Apd 1,8; Mt 24,14; Mt 28,20)

Print Friendly



Subscribe to personalized email updates: